Prabėgus mėnesiui jau galime daug ką pasakyti ir apie gandrų pavasarį. Jis tikrai nebuvo sunkus paukščiams – nė karto nesugrįžo žiema ir jiems neteko badauti. Tai, ką mes vadiname vėsiais pavasario orais, gandrams tikrai nebuvo kliūtimi sugrįžti ir įsikurti. Deja, kaip praneša stebėtojai iš daugelio Lietuvos vietų, šis procesas nebuvo labai sklandus – gana ilgai, beveik iki balandžio vidurio daug kur lizduose stypsojo po vieną gandrą, kiti lizdai buvo dar tušti.
Tiesa, bent pusėje visų lizdų antrosios balandžio dekados pradžioje gandrai tupėjo lizduose, galima spėti, kad jie pradėjo perėti ar šildė kiaušinius dar nebaigus dėties. Įdomi ta paukščių inkubavimo (perėjimo) strategija – daugelis rūšių peri padėję priešpaskutinį kiaušinį. Tačiau tai nereiškia, kad kas 1-2 dienas dedami pirmieji dėties kiaušiniai paliekami be priežiūros. Naktys tokiu metu dar labai šaltos ar vėsios, taigi – taip palikti kiaušiniai, ko gero, žūtų. Ką daro paukščiai?
Yra dvi kiaušinių saugojimo ir perėjimo vėsiu (šaltu) metu galimybės. Kai kurie paukščiai, pradedantys perėti labai anksti (pavyzdžiui, pelėdos), dėtį šildo nuo pirmojo kiaušinio padėjimo. Jų jaunikliai ritasi tokia seka, kaip buvo padėti kiaušiniai: kas 1-2 dienas. Todėl lizde vieni jaunikliai būna už kitus vyresni savaite ar net dešimčia dienų. Tiesa, taip daro ne visi, yra ir kitokių kiaušinių šildymo ir saugojimo šaltu oru galimybių.
Pirmasis tą akivaizdžiai demonstruoja vos už žvirblį didesnis kryžiasnapis, kuris peri šaltą žiemą. Savo kiaušinius lizde jis šildo nuo pirmojo padėjimo, bet juos peri tik visus padėjęs. Panašiai elgiasi nuo vasario galo perintys krankliai. Žinoma – ir gandrai.
Taigi, pirmosios laimingos gandrų poros peri. Kitos dar tik dabar švenčia susitikimą – daugelio paukščių sugrįžimas užtrunka, nes jie žiemoja labai toli, kur nors Pietų Afrikoje. Jie iš karto, vos parskridę, puola tvarkyti lizdą, o po dienos kitos jau tupi jame ir pradeda perėti. Taigi – nors ir pavėluota, bet nelabai...
Kol kas apie 15 procentų gandrų lizdų dar tušti. Gali būti, kad į juos sugrįš pavėlavę paukščiai. Tačiau dalis tokių lizdų yra tušti ne šiaip sau: vis dažniau stebimos gandrų kovos dėl lizdų, nors jų visai netrūksta. Šios kovos dažnai baigiasi jei ne paukščių sužeidimais, tai dėčių sunaikinimu. Šiemet teko girdėti apie ne vieną taip skaudžiai pasibaigusią svetimų gandrų ataką. Dėl ko šie gandrai puola perinčias poras? Kaip jau matėme – tikrai ne dėl lizdų stygiaus. Juk gandrai ir patys moka susisukti naują lizdą medyje ar ant elektros stulpo. Gali būti, kad tai – teritorijos konkurentai.
Yra dvi kiaušinių saugojimo ir perėjimo vėsiu (šaltu) metu galimybės.
Tokia versija galima, nes dar prieš 50 metų buvo žinoma, kad gandrai peri tik per kilometrą vieni nuo kitų. Vėliau viskas pasikeitė, Lietuvoje yra bent keletas didesnių ar mažesnių kolonijų, kur galima matyti po keletą lizdų viename medyje. Tai kas gi skatina paukščius puldinėti svetimas poras, daužyti, išmesti kiaušinius ir lyg niekur nieko pasišalinti?
Tokio drastiško elgsenos pokyčio priežastys nėra žinomos. Nors... yra viena versija, kurią turi įrodyti arba paneigti mokslininkai. Gali būti, kad tai – populiacijos savireguliacijos ženklai. Dabar Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje peri apie 230 000 baltųjų gandrų porų, su nesubrendusiais individais populiacija siekia iki vieno milijono paukščių.
Tokio dydžio ir tokios specializuotos mitybos rūšiai šis skaičius yra gana didelis. Taigi – peršasi mintis, kad šie elgsenos pokyčiai gali būti populiacijos augimo stabilizavimo priemonė. Gamtoje tokie dalykai žinomi, nes kai kurios nors rūšies (ypač plėšrūnų) tampa labai daug, ženkliai sumažėja gimstamumas, taip pat prastėja gimusių ar išsiritusių jauniklių gyvybingumas. Dar nežinia, ar mes stebime tokį baltojo gandro populiacijos savireguliacijos atvejį.
Prieš akis dar ilgas pavasario metas ir vasara – gandrai turės laiko perėti, auginti jauniklius. Liepą jau galėsime pasakyti, ar pavasario spėliojimai apie gandrų pasaulį pasitvirtino.
