Taigi ikiteisminių tyrimų vilkinimas – išimtis ar dažnas reiškinys, apie kurį iki šiol kalbėta tik tarp specialistų? Kodėl už minėtos bylos vilkinimą teko atsakyti net septyniems prokurorams? Ar policijos tyrėjai buvo nekalti? Ką ši istorija byloja apie teisingumą mūsų valstybėje?
Apie tai „Lietuvos žinių“ biure Nepriklausomybės aikštėje kalbėjosi generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras JASAITIS, Teisingumo ministerijos Administracinės ir baudžiamosios justicijos departamento direktorius dr. Raimundas JURKA, Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto Kriminalistikos ir baudžiamojo proceso katedros vedėjas profesorius Petras ANCELIS, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Vytautas BAKAS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.
Kalta naujoji baudžiamojo proceso tvarka?
A.Medalinskas. Kas kaltas, kad baudžiamųjų bylų tyrimas Lietuvoje vis dažniau vilkinamas?
P.Ancelis. Dar iki dabartinio Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) patvirtinimo prognozuota, kad anksčiau ar vėliau susiklostys tokia situacija. Nauja tvarka pareikalavo daug papildomų materialinių sąnaudų, baudžiamasis procesas tapo labai brangus. Nebeaišku, kas atsakingas už konkretų tyrimą. Bylos keliauja iš rankų į rankas, o nukentėjusieji net nežino, kas atlieka ikiteisminį tyrimą. Daug asmenų nežino, kad pradėtas toks ikiteisminis tyrimas, nes nėra bendros pateiktų pareiškimų apskaitos. Nebėra statistikos, kiek būta kreipimųsi, kiek pagal juos atsisakyta pradėti tyrimų, o kiek pradėta. Į teismą tokių bylų patenka gal tik trečdalis.
A.Medalinskas. Teigiate, kad kaltas naujasis kodeksas ir nauja tvarka?
P.Ancelis. Taip. Senajame BPK, kuris kartais vis dar vadinamas tarybiniu, viskas buvo reglamentuota. Po visų pakeitimų, padarytų Nepriklausomybės metais, tai buvo modernus kodeksas, kurį galbūt reikėjo dar kiek pakeisti, kad neerzintų tarybinė etiketė. Pareigūnai buvo patenkinti tuo kodeksu. Turiu visą pluoštą dokumentų iš tardytojų, Apeliacinio, apygardos teismų teisėjų, įspėjančių, kad einama neteisinga kryptimi. Tačiau į šią kritiką buvo atsakyta, esą naujasis kodeksas yra modernus, parengtas atsižvelgiant į geriausias Vakarų valstybių tradicijas. O dabar matome, kad daug dalykų jame surašyta taip, jog bado akis.
G.Jasaitis. Diskusijos priimant naująjį Baudžiamąjį kodeksą (BK), BPK, Bausmių vykdymo kodeksą iš tikrųjų buvo gana prieštaringos. Jos vyko nuo 2000 iki 2002 metų ir jose dalyvavo dvi stovyklos. Viena stovykla kalbėjo apie naują, šiuolaikišką baudžiamąją teiseną, kita – kad senoji sistema yra gera, tinkamai įgyvendinama ir atitinka žmonių lūkesčius. Tačiau Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą (ES) sutartyje pasakyta, kad Lietuva turi suderinti savo baudžiamąją teiseną, kitas normas su Europos teisynu, konvencijomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų praktika. Po ilgų diskusijų BPK ir BK buvo suderinti su Europos teisės nuostatomis.
P.Ancelis. Anksčiau pradedant tyrimą iš karto buvo iškeliama baudžiamoji byla, kaupiami procesiniai dokumentai sisteminami. Dabar medžiaga po ikiteisminio tyrimo teismui pateikiama nevisa apimtimi ir pats ikiteisminis tyrimas nėra baudžiamoji byla. Tai yra dar viena naujojo baudžiamojo proceso blogybė.
G.Jasaitis. Galima konstatuoti, kad baudžiamasis procesas Lietuvoje yra brangus, sudėtingas, turi tam tikrų biurokratinių elementų. Tačiau niekada nesutiksiu, kad 1961 metų BPK po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo net pataisytas atitiko žmogaus teisių standartus. Kalbėta, kad baudžiamosios bylos iškėlimas yra geras dalykas, tačiau praktikoje taip nebuvo. Buvo suteikta galimybė taikyti procesines prievartos priemones, tokias kaip nuosavybės teisių apribojimas, dokumentų išreikalavimas ir kitas. Tardytojas iš tikrųjų galėjo surinkti iki 60 proc., kartais 70 proc. įkalčių, bet tokia proceso tvarka žmogaus teisių požiūriu buvo ydinga.
V.Bakas. Esminis ginčo klausimas nebuvo naujas baudžiamasis procesas, kaip dabar kartais teigia jo kūrėjai ir šalininkai. Remiantis šia jų logika, kita šalis atstovavo tam senam tarybiniam baudžiamajam procesui. Bet taip nebuvo. Norėčiau priminti, kad naujojo BPK priėmimo išvakarėse senasis jau buvo labai stipriai pasikeitęs ir atitiko visus demokratinės valstybės reikalavimus.
A.Medalinskas. Bet ar Lietuvoje galėjo veikti normos, kurias būtų galima įvardyti kaip potencialius žmogaus teisių pažeidimus? Sovietų Sąjungos laikais šios teisės tikrai buvo pažeidžiamos. Tai darė ir ikiteisminio tyrimo įstaigos, ir prokuratūra.
P.Ancelis. Negalima net lyginti BPK turinio, buvusio iki 1990 metų, ir to, kuris radosi po nepriklausomybės atkūrimo, bei juos tiesiogiai sieti su galimais žmogaus teisių pažeidimais. Įsigaliojus naujam BPK, itin daug asmenų imta sulaikyti be reikalo, nes tapo neprivaloma dėti visus dokumentus į bylą, siunčiamą teismui. Labiausiai žmogaus teises suvaržančių veiksmų – sulaikymo, įtariamojo apklausos, telefoninių pokalbių klausymosi – kaip tik iki 2003 metų gegužės nebuvo leidžiama atlikti, nes iš pradžių turėjo būti atsakyta, ar yra pagrindas pradėti tyrimą ir iškelti baudžiamąją bylą.
A.Medalinskas. Ką apie šitą ginčą dėl senosios ir naujosios baudžiamojo proceso tvarkos bei jas reguliuojančių kodeksų galėtų pasakyti Teisingumo ministerijos atstovas?
R.Jurka. Visa širdimi palaikau mintį, kad procesas pirmiausia turi būti sąžiningas žmogaus atžvilgiu. Bet kol mes čia apie tas stovyklas ginčijamės, kas kaltas, o kas ne, pats procesas yra vilkinamas.
A.Medalinskas. Ką galima daryti dabar? Ar įžvelgiate ydų baudžiamajame procese, kurias galėjo apnuoginti Kauno įvykiai?
R.Jurka. Teisingumo ministerijos iniciatyva nutarta, kad dėl baudžiamojo proceso reikia ką nors daryti, idėjiniai siūlymų taškai buvo sudėti dar iki Kauno įvykių. Teisingumo ministerija, Vidaus reikalų ministerija yra parengusios BPK pataisų projektus. Suvokta būtinybė optimizuoti ikiteisminį tyrimą – įvertinti darbo krūvio ir pareigūnų motyvacijos problemą. Reikia spręsti, ką daryti, kad baudžiamasis procesas būtų spartesnis ir ekonomiškesnis. Kol kas sprendimai nepriimti.
V.Bakas. Dar 2006 metais Vyriausybė sudarė darbo grupę, kuri pateikė pluoštą rekomendacijų. Jos buvo nusėdusios dabartinės Vyriausybės ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko stalčiuose. Ir gulėjo jos ten tol, kol prasidėjo skandalas dėl Kauno įvykių. Dabar girdėjau, jog kai kurie projektai jau imti registruoti.
Kalta policija?
A.Medalinskas. Žvelgiant į Kauno pedofilijos bylą atrodo, kad pažeistos žmogaus teisės į teisingą ir nevilkinamą tyrimą. Ką bendra turi ši byla ir jūsų pamąstymai apie naująją baudžiamojo proceso tvarką?
V.Bakas. Jeigu nusiperki naują aparatą, bet neišmokai žmonių juo dirbti, gero rezultato nebus. Taip atsitiko ir su naujuoju BPK. Pagal naująją tvarką ne tik visos ikiteisminio tyrimo įstaigos, bet ir Generalinė prokuratūra turėjo reformuotis. Bet to neįvyko, todėl dabar turime tokią situaciją.
P.Ancelis. Atsiradus naujam baudžiamajam procesui prokuratūra „išdūrė“ ikiteisminį tyrimą. Nemokėjo nužudymų, daugelio kitų nusikaltimų tirti, tad vos įsigaliojus naujam kodeksui viską permetė policijai.
G.Jasaitis. Teigiant, kad toks baudžiamasis procesas yra blogas, daroma metodinė klaida, kuri kartojama keletą metų. Ne baudžiamasis procesas yra blogas. Šiandien mes neturime ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kurie sugebėtų atlikti paprasčiausius tyrimus.
A.Medalinskas. Ar jūs ir dėl Kauno įvykių kaltinate ikiteisminio tyrimų įstaigų pareigūnus?
G.Jasaitis. Reikia atkreipti dėmesį į policijos, kaip universalios ikiteisminio tyrimo įstaigos, problemą. Pagal teisinės reformos metmenis buvo būtina sulaužyti seną, tarybiniais laikais įsigalėjusią teisėtvarkos, teisėsaugos ir teismų sistemą. Teismai ir prokuratūra buvo reformuotos, o ikiteisminio tyrimo įstaigos, įskaitant ir policiją, kiek tai susiję su baudžiamojo proceso vykdymu, tokių reformų nepatyrė. Tai neįvyko dėl paprastos priežasties – įstatymai ir poįstatyminiai aktai buvo surašyti idealiai, bet tik tokiems pareigūnams, kurie dirba prestižinėje vietoje, gauna normalų atlyginimą, turi visas socialines garantijas ir po tarnybos yra užtikrinti savo tolesne ateitimi bei senatve.
V.Bakas. Kalbėdamas apie tyrėjus sutinku, kad jų motyvacijos klausimas yra visiškai neišspręstas. Pagalvokime vien apie jų darbo užmokestį. Labiau apsimoka dirbti patruliu, jei jam moka už viršvalandžius, negu tyrėju, nes jų darbo užmokestis vienodas. Tai vienas iš profsąjungos ginčų su Vyriausybe. Būtent dėl to vyko „basų pareigūnų“ akcijos. Akivaizdu, kad būtina reformuoti darbo užmokesčio sistemą visose ikiteisminio tyrimo įstaigose. Ne tik policijoje, bet ir Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Valstybės saugumo departamente. Dabar norint būti tyrėju užtenka turėti aukštesnįjį išsilavinimą. Anksčiau tardytoju nebuvo įmanoma tapti neturint aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, įgyto bent Vilniuje.
G.Jasaitis. Valstybė turėtų sudaryti sąlygas tokiems pareigūnams gyventi iš darbo užmokesčio ir kad ši profesija būtų gerbiama visuomenėje. Jie turi gauti išsilavinimą atitinkantį atlyginimą ir nuolat tobulintis. Šiandien tokių pareigūnų neturime. Jeigu bent per porą metų nesugebėsime tyrėjo profesijos padaryti prestižinės, neturėsime jokio ikiteisminio tyrimo. Dabar prokurorai policijos problemų per konkrečias baudžiamąsias bylas išspręsti tikrai negalės.
A.Medalinskas. Jei kalbėsime apie pedofilijos bylą – tai kuo tie policininkai nusižengė?
G.Jasaitis. Į Kauno įvykius reikia žiūrėti kompleksiškai. Ar žinote, koks darbo krūvis policijoje ir prokuratūroje, kiek laiko turi laukti pareigūnai, kol gauna tam tikras specialistų išvadas, vertinimus? Ekspertinės ir specialistų įstaigos yra užverstos darbais. Terminų kontrolės mechanizmai šiandien negali suveikti, daugėja nebaigtų darbų. Be to, nuolat prarandame žmones, kurie atlieka ikiteisminį tyrimą. Todėl bylą iš pradžių turi vienas policijos pareigūnas, o vėliau ji gali būti atiduota kitam. Tenka manipuliuoti krūviu ir bylos mėtomos iš vieno pareigūno kitam. Tada ir atsakomybė yra „išplaunama“. Policijos tyrėjas, kuris Drąsiaus Kedžio pareiškimą priėmė 2008 metų lapkričio 23 dieną, sekmadienį budėjo. Ką jis padarė? Nuėjo nurodytu adresu, duris paklebeno, paskambino.
A.Medalinskas. Ir tuo jo misija baigėsi? Nuo to laiko praėjo dveji metai, o byla buvo vis vilkinama.
G.Jasaitis. Tas policijos tyrėjas suprato, kad tuo visi jo darbai ir baigėsi.
P.Ancelis. Iš kur policininkai gali turėti tų žinių? 1992 metais apie 92 proc. tardytojų turėjo universitetinį teisinį išsilavinimą, o dabar tik 45 procentai. Yra ir tokių, kurie atėjo dirbti baigę dvylika klasių. Visi šviesuliai iš policijos perbėgo į prokuratūrą, į teismus, nes ten geresnės sąlygos. Mokslus baigę magistrai kartais mieliau patruliuoja gatvėse, nei eina dirbti tyrėjais. Tai nedėkingas, sudėtingas, menkai atlyginamas darbas. Nesuprantu, kodėl teisės aktais įtvirtinti griežti reikalavimai teisėjams, prokurorams, advokatams, o tyrėjams, kurie „sukuria veiklos dirvą“ visiems kitiems baudžiamojo proceso subjektams, – ne.
A.Medalinskas. Ketinau į šią diskusiją pasikviesti ir kurį nors vidutinės grandies policijos pareigūną, komisariato vadovą, kad jie pakalbėtų apie savo problemas, bet žmonės bijo.
V.Bakas. Ir man ruošiantis šiam pokalbiui nepavyko rasti pareigūno, kuris sutiktų viešai pasakyti, su kuo kasdien susiduria. Kaip galima tikėtis kokybės, jei net nėra sudarytos sąlygos dialogui su prokuratūra?
Tai kokia yra prokurorų kaltė?
A.Medalinskas. Neteko girdėti, kad nuobaudas už blogai atliktą darbą savo pavaldiniams būtų skyręs policijos generalinis komisaras. Tai padarė tik generalinis prokuroras. Kodėl nuspręsta bausti net septynis prokurorus?
P.Ancelis. Tas jų baudimas – baisus dalykas. Neaišku, kas konkrečiai kaltas dėl bylos vilkinimo. Anksčiau už tai atsakė tardytojas, turėjęs didelius įgaliojimus savarankiškai tirti nusikaltimą. Jeigu tardytojas kuriuo nors metu keitėsi, apie tai prokuratūrai pranešdavo specialus nutarimas priimti bylą savo žinion. Šis nutarimas buvo skelbiamas nukentėjusiajam ir kitiems proceso dalyviams. Dabar to nėra. Žinoma, prokuroras turi kontroliuoti, žiūrėti, bet ar jis gali? Negali, nes bylų daug – sukontroliuoti viską sunku. Juk nubaustieji yra geri prokurorai ir geri specialistai. Bet kaip dabar viską atsekti?
G.Jasaitis. Teiginys, kad neliko už konkrečią baudžiamąją bylą atsakingo pareigūno, yra visiška netiesa. Baudžiamojo proceso dokumentuose aiškiai matyti, kas ir kada turi bylą savo rankose, kas ir kokius veiksmus atlieka.
A.Medalinskas. Jeigu galima atsekti kiekvieno pareigūno veiksmus, kodėl taip ilgai užtruko galimo pedofilijos atvejo aiškinimasis?
G.Jasaitis. Užsitęsusių baudžiamųjų persekiojimų galima rasti ne vieną ir ne du. Kalbant apie Kauno bylą, manau, kad svarbiausia, jog prokurorai neįvertino fakto, kad tikrasis nukentėjusysis byloje yra ne tėvas ar aukšti pareigūnai, o mažas vaikas, ir dėl to reikėtų šiai bylai skirti daugiau dėmesio. Koks policijos tyrėjo vaidmuo šitoje baudžiamojoje byloje? Kodėl jis turėjo bylą savo žinioje apie du mėnesius? Kodėl prokurorai perėmė tyrimą? Ar policijos tyrėjas su juo nesusitvarkė? Tai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti.
V.Bakas. Kas dabar vyksta Kaune po garsiųjų įvykių? Gaudomas tyrėjas, kuris pasakė, kad policija šią bylą būtų jau ištyrusi ir atidavusi teismui, jei ne prokuratūra. Neabejoju, kad ateityje prasidės tarnybiniai patikrinimai arba persekiojimai.
G.Jasaitis. Tačiau vykstant tyrimui nebuvo policijos tyrėjo pareiškimo, kad prokuroras jam neleidžia bylos perduoti teismui.
A.Medalinskas. Ar prokurorų kaltės šioje istorijoje nėra? Juk būtent prokuratūra organizuoja ikiteisminį procesą.
G.Jasaitis. Prokuroras, kuris perėmė bylą, turėjo dirbti aktyviau ir greičiau. Organizuoto nusikalstamumo bylose skundai gali būti vilkinimo taktikos elementas. Kauno pedofilijos byloje tai galėjo suklaidinti pirmą kartą tokią bylą gavusią prokurorę.
V.Bakas. Man nerimą kelia tai, kad iš D.Kedžio istorijos sau reklamą darosi tie žmonės, kurių kišenėje yra raktai nuo visų šių problemų. Aš kalbu tiek apie Seimą, tiek apie Generalinę prokuratūrą. Gaila man tų prokurorų. Jie niekuo dėti, nes tapo aukomis to proceso, kuris dar tęsis, jei problemos neišspręsime.
G.Jasaitis. Tai generalinio prokuroro sprendimas. Ne man jį vertinti. Bausti nuspręsta atsižvelgus į visą baudžiamojo proceso eigą. Jeigu nesuveikia paprastas prokuroras, viską turi kontroliuoti aukštesnysis prokuroras.
Ar gali būti apribotas laikas bylai parengti?
A.Medalinskas. Esama nuomonės, kad D.Kedžiui neliko nieko kita, kaip griebtis ginklo ir nubausti kaltininkus. Ar tai tiesa? Teisėsauga šią bylą vilkino ir atrodė bejėgė. Yra teigiančiųjų, kad vilkino dėl to, nes į ją įsipainiojo galingas klanas: politikai ir teisėjai. Yra ir kita problema. Ne vienas žmogus Lietuvoje yra įsitikinęs, kad teisingumo negalima sulaukti, nes baudžiamasis procesas trunka per ilgai. Kokia yra kitų Europos valstybių praktika, ar nustatoma tyrimo trukmė?
R.Jurka. Į bylų vilkinimo problemą reikia pažvelgti tiek iš įtariamojo, tiek iš nukentėjusiojo pozicijos.
G.Jasaitis. Turėkime galvoje, kad pas tyrėją patekusi pedofilijos byla galėjo būti ištirta per tris keturias dienas. Ir tai, matyt, būtų padaryta, jeigu tyrėja būtų turėjusi tik tą vieną bylą ir jai nereikėtų sulaukti specialistų išvadų. Sakoma, kad įstatyme reikia nustatyti ikiteisminio tyrimo terminus. Kyla klausimas, o kas toliau? Kaip tų reikalavimų reikės laikytis, jeigu mėnesį ar du lauksiu teismo psichiatro, psichologo išvadų?
A.Medalinskas. Tai iš tiesų didžiulė problema, į kurią reikėtų atkreipti dėmesį naujų siūlymų autoriams. Ar terminų tikrai nereikia nustatyti?
R.Jurka. Manau, tai netikslinga. Kitose ES šalyse įtvirtinti ne tiek terminai, kiek kriterijai. Rekomendacijose galima detalizuoti įvairius niuansus, bet terminų – tikrai ne. Aišku, procesas turi būti greitas ir išsamus, bet jeigu nustatysime konkretų terminą, ką darys pareigūnai? Stengsis spėti laiku. Nukentės tyrimo kokybė.
P.Ancelis. Nesutinku, kad negalima nustatyti terminų. Anksčiau juos turėjome. Vokietijoje ir kai kuriose kitose Europos šalyse tų terminų ikiteisminėje stadijoje nėra. Jie sako, yra viršininkas, kuris turi matyti, ar kuris nors pareigūnas tinginiauja ar dėl kitų priežasčių bylą vilkina. Logikos yra. Bet lietuviai – ne vokiečiai, šveicarai ar austrai. Vis tiek tie terminai ikiteisminėje stadijoje yra reikalingi. Spalio mėnesį generalinis prokuroras patvirtino terminų kontrolę. Galinga rekomendacija. Taip sudėlioti terminai, kad tyrėjai pradėjo nerimauti.
G.Jasaitis. Viskas yra gana aiškiai deklaruota ir dabartiniame BPK, nors jame ir nėra pasakyta, per kiek laiko turi būti atliktas ikiteisminis tyrimas. Tuos dalykus reguliuoja nebe įstatymai, o generalinio prokuroro rekomendacijos.
R.Jurka. Seimo interneto puslapyje radau įregistruotą projektą, kad ikiteisminis tyrimas bylose dėl vaikų seksualinio išnaudojimo turi būti atliekamas per tris mėnesius.
V.Bakas. Jeigu konkretūs terminai nebus nustatyti, prokurorai ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai nebus skatinami bylą kuo greičiau atiduoti teismui. Tada nebus ir teisingumo. Teisėsauga dabar yra bedantė, ir jeigu prokuratūra nesupras, kodėl taip yra, po kelių metų lėks į orą visi vadovai, nebeužteks vien paprastus prokurorus atstatydinti. Dabar D.Kedžio byla yra spekuliuojama. Užtenka ir politikams iš jos daryti šou. Būtina siūlyti sisteminius sprendimus, kad daugiau panašių dalykų nenutiktų. Kauno bylos atveju matome klasikinį šių naujojo baudžiamojo proceso ydų pasireiškimą ir, matyt, jų bus dar daugiau, jeigu nieko nebus daroma. O žmonėms bus vis sunkiau sulaukti teisingumo.
