Didžiausia grėsmė – Vyriausybės griūtis
Liūdniausias scenarijus Lietuvai būtų valdančiosios koalicijos subyrėjimas. Toks likimas ištiko Čekiją 2009-aisiais, ir nors negalima šios šalies pirmininkavimo pavadinti visiška nesėkme, ji nepateisino daugelio lūkesčių paties ekonominės krizės įkarščio metu.
Homoseksualų eitynės – dar vienas grėblys, ant kurio gali užlipti Lietuva.
Nepaisant koalicijos partijų lyderių pasisakymų apie tvirtą bendrą poziciją, nesutarimai ir nesusipratimai nuolat persekioja partnerius. Darbo partija (leiboristai) abu kartus nepalaikė socialdemokratų, kuomet jų ministrams grėsė netekti postų. B.Vėsaitė atsistatydino, o „darbiečiai“ aiškiai pasisakė už šios ministrės pasitraukimą. Klibant V.Andriukaičio kėdei interpeliacijos metu Darbo partijos pozicija taip pat nebuvo vienareikšmiškai socialdemokratų pusėje.
Maža to, A.Butkevičius ir V.Uspaskichas skirtingai balsavo dėl PVM lengvatų šaldytai mėsai. Kalbėdamas su „Laisvąja banga“ socialdemokratų lyderis „darbiečių“ siūlymus pradėti grąžinti neišmokėtas pensijas nuo 2015 metų pavadino „šiek tiek populistiniu“. Nenuostabu, kad atsiranda abejonių dėl koalicijos tolimesnio darbo Lietuvos pirmininkavimo metu.
Darbo partijos byla
Kokia bebūtų bylos baigtis, ji vargiai papuoš Lietuvos politikos padangę. Kas laukia nuteisus visą partiją, šiuo metu esančią valdančiojoje koalicijoje? Ar valdantieji galės toliau dirbti pripažinus kaltais Seimo pirmininko pavaduotoją Vytautą Gapšį, vieną iš partijos lyderių Viktorą Uspaskichą ir kitus narius?
Kaltinamuosius išteisinus, Lietuva paliktų įspūdį šalies, kurioje teismais bandoma susidoroti su politiniais konkurentais. Bet kokiu atveju tai bus įvartis į savus vartus.
Nepakanka kompetencijos?
Pirmininkavimas Europos Sąjungos tarybai reikalauja gero Europos politinio spektro išmanymo. Sunku įsivaizduoti tinkamą diskusijos apie bankų sąjungos kūrimą moderavimą, neturint gero šios problemos suvokimo. Ir nors dauguma institucijų turi pakankamai patirties dirbant su ES institucijomis, kyla klausimas, ar jos pakanka aukščiausiems šalies politikams.
Darbo partijos (leiboristų) narys ir Žemės ūkio ministras Virgilijus Jukna tapo ministru prieš tai neturėdamas jokios politinės patirties. Kita Darbo partijos (leiboristų) narė ir Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė taip pat negali pasigirti didele tarptautinės politikos patirtimi. Jos didžiausi nuopelnai pasiekti dirbant Marijampolės savivaldybėje.
Dar vieno „darbiečio“, Švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio, politinė karjera taip pat prasidėjo po šios vyriausybės suformavimo, todėl plačiu tarptautinės politikos išmanymu ministras pasigirti taip pat vargu ar gali.
Turint galvoje, kad aukščiausi šalies politikai ne tik vadovaus diskusijoms tarp skirtingas pažiūras deklaruojančių Europos šalių, tačiau ir turės bendrauti su savo kolegomis iš užsienio kavos pertraukėlių metu neoficialioje aplinkoje, patirties trūkumas gali Lietuvai smarkiai kaišioti pagalius į ratus užmezgant reikalingas pažintis.
Papildomi iššūkiai
Homoseksualų eitynės – dar vienas grėblys, ant kurio gali užlipti Lietuva. Eitynes uždraudus arba jų metu kilus nepakantumo proveržiams būtų smarkiai suabejota Lietuvos deklaruojamu vakarietiškų vertybių puoselėjimu.
Energetiką kaip prioritetą iškėlusi Lietuva kol kas pati nėra apsisprendusi dėl atominės elektrinės statybų ir toks neapsisprendimas komplikuos kitų keliamų energetikos iniciatyvų sėkmę. Neturėdama euro Lietuva taip pat negalės atlikti pirmininko vaidmens, kuomet bus aptarinėjamos su euro zona susijusios problemos.
Nepaisant visų išvardintų priežasčių, dauguma ekspertų teigiamai vertina Lietuvos pasiruošimą pirmininkavimui ir yra optimistiškai nusiteikę.
