Maksimali nedarbo draudimo išmoka turėtų didėti apie 40 procentų
„Siūlome, kad nedarbo draudimo išmokai gauti reikalaujamas 12 mėnesių nedarbo draudimo stažas būtų įgyjamas per 30, o ne per 24 mėnesius. Taip geriau užtikrinsime bedarbių apsaugą netekus darbo, nes esant galimybei reikalaujamą stažą teisei į nedarbo draudimo išmoką įgyti per ilgesnį laikotarpį, padidės ir žmonių, galinčių gauti nedarbo draudimo išmokas, skaičius“, – sako ji.
Nedarbo draudimo išmokos žmonėms, įgijusiems reikalaujamą nedarbo draudimo stažą, bus mokamos ne 6 kaip dabar, o 9 mėnesius.
Kita gera žinia, jog nedarbo draudimo išmokos žmonėms, įgijusiems reikalaujamą nedarbo draudimo stažą, bus mokamos ne 6 kaip dabar, o 9 mėnesius. Ir šios išmokos mokėjimo trukmė nebus diferencijuojama pagal nedarbo draudimo stažą, įgytą iki įsiregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos.
„Ir taip pat labai svarbu paminėti, kad nuo liepos nedarbo draudimo išmoka didės, kadangi pastovi šios išmokos dalis bus susieta su minimalia mėnesine alga ir pastovią išmokos dalį sudarys 30 proc. mėnesį, už kurį mokama išmoka, galiojančios MMA dydis, o kintama šios išmokos dalį sudarys bedarbio buvusių draudžiamųjų pajamų vidurkis. Maksimali išmoka susieta su vidutiniu darbo užmokesčiu ir sudarys 75 proc. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio šalies ūkyje. Maksimali nedarbo draudimo išmoka turėtų didėti apie 40 procentų“, – teigia E.Radišauskienė.
Nuo liepos 1 d. – daugiau galimybių derinti šeimą ir darbą
Eglė Radišauskienė akcentuoja, jog naujajame Darbo kodekse, kuris turėtų įsigalioti nuo liepos 1 dienos, įvedami net penki darbo režimai. Jie leis darbuotojams lengviau derinti šeiminius ir darbinius įsipareigojimus.
Šie penki režimai yra tokie:
- nekintančios darbo dienos (pamainos) trukmės ir darbo dienų per savaitę skaičiaus;
- suminės darbo laiko apskaitos, kai viso apskaitinio laikotarpio darbo laiko norma įvykdoma per apskaitinį laikotarpį;
- lankstaus darbo grafiko, kai darbuotojas privalo darbovietėje būti fiksuotomis darbo dienos (pamainos) valandomis, o kitas tos dienos (pamainos) valandas gali dirbti prieš ar po šių valandų;
- suskaidytos darbo dienos laiko režimas, kai tą pačią dieną (pamainą) dirbama su pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kurios trukmė ilgesnė negu nustatyta maksimali pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė;
- individualaus darbo laiko režimas.
„Pasirinkus lankstų darbo laiko režimą, buvimas darbovietėje būtų privalomas tik tam tikromis valandomis, o likusį laiką darbuotojai galėtų savarankiškai nuspręsti, kiek kurią dieną valandų bus darbe. Be abejo svarbu, kad per savaitę iš viso susidarytų 40 darbo valandų. Pavyzdžiui, jauni tėvai, dirbantys pagal lankstų darbo grafiką, gali pakaitomis atvykti į darbą anksčiau arba vėliau nesijaudindami, kad gali kelias ar keliolika minučių pavėluoti, rūpindamiesi savo mažaisiais. Iki šiol taikytas reguliavimas, reikalaujantis, kad darbo diena truktų 8 valandas, buvo labai nelakstus ir keliantis daug nepatogumų tiek darbuotojams, tiek darbdaviams“, – paaiškina Eglė Radišauskienė.
Pasak viceministrės, darbdavys, pasitaręs su darbuotoju ar darbuotojų atstovais, galės nuspręsti, kurį darbo laiko režimą taikyti visoje įstaigoje arba konkrečiam žmogui taip, kad per savaitę būtų dirbama 40 valandų, o su viršvalandžiais – ne ilgiau kaip 48 valandas, nebent darbuotojas sutiktų dirbti 52 valandas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vidutinės šeimos vaiko priežiūrai iš „Sodros“ – per 10 000 Eur išmokų: per kiek laiko tiek sutaupytumėt?
Su naujuoju Darbo kodeksu – galimybė gauti didesnes algas
Nuo liepos darbdaviai minimalią mėnesinę algą galės mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Taip įtvirtinta naujajame Darbo kodekse. Be to, darbdaviai įpareigojami parengti darbo apmokėjimo sistemą taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokios diskriminacijos lyties pagrindu: už tokį pat ar lygiavertį darbą – vienodas darbo užmokestis.
„Naujasis reguliavimas numato net kelis naujus įpareigojimus darbdaviams, kuriuos taikant turėtų didėti darbo užmokestis. Visų pirma siekiame labai aiškiai apibrėžti, kad minimali mėnesinė alga būtų mokama tik už nekvalifikuotą darbą“, – sako socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė.
Pasak jos, naujajame Darbo kodekse apskritai pirmą kartą apibrėžiama, kas yra nekvalifikuotas darbas – tai darbas, kuriam atlikti nekeliami jokie specialūs kvalifikacinių įgūdžių ar profesinių gebėjimų reikalavimai.
„Suprantame, kad galbūt atsiras tokių, kurie bandys tik nežymiai pakelti darbo užmokestį, tačiau žinant, kad darbdaviams trūksta kvalifikuotų darbuotojų, o nuo šių metų sausio „Sodros“ sistemoje skelbiami įmonių darbo užmokesčių vidurkiai, toks poelgis gali palikti įmonę be kompetentingų darbuotojų“, – teigia socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Eglė Radišauskienė.
Darbovietėse, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau, darbo apmokėjimo sistemas privalo patvirtinti darbdavys ir padaryti ją prieinamą susipažinti visiems darbuotojams.
Naujajame Darbo kodekse taip pat numatyta būtinybė darbdaviams pasitvirtinti darbo apmokėjimo sistemą, nebent ji jau yra nustatyta kolektyvinėje sutartyje. „Darbovietėse, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau, darbo apmokėjimo sistemas privalo patvirtinti darbdavys ir padaryti ją prieinamą susipažinti visiems darbuotojams. Prieš tvirtinant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros. Darbo apmokėjimo sistemoje nurodomos darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją bei kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai (minimalus ir maksimalus), papildomo apmokėjimo (priedų ir priemokų) skyrimo pagrindai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo tvarka“, – paaiškina viceministrė.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad darbo užmokesčio atotrūkis tarp vyrų ir moterų Lietuvoje yra ganėtinai rimta problema ir ją būtina spręsti, todėl naujajame reguliavime numatytas įpareigojimas, kad už tokį pat ar lygiavertį darbą turi būti mokamas vienodas darbo užmokestis ir tai turi matytis darbovietėje patvirtintoje darbo apmokėjimo sistemoje. „Toks pats darbas reiškia atlikimą darbo veiklos, kuri pagal objektyvius kriterijus vienoda ar panaši į kitą darbo veiklą tiek, kad abu darbuotojai gali būti sukeisti vietomis be didesnių darbdavio sąnaudų. Lygiavertis darbas reiškia, kad jis pagal objektyvius kriterijus yra ne mažesnės kvalifikacijos ir ne mažiau reikšmingas darbdaviui siekiant savo veiklos tikslų, negu kitas palyginamasis darbas. Šio sąvokos Darbo kodekse taip pat apibrėžtos pirmą kartą“, – sako E. Radišauskienė.
Jos teigimu, nuo šiol darbdaviai, pareikalavus darbo taryboms, privalės teikti informaciją apie darbuotojų vidutinį darbo užmokestį pagal profesijų grupes ir lytį, o tai turėtų prisidėti prie problemos sprendimo.
Norime, kad kiekvienoje darbovietėje darbuotojas žinotų, kokiais kriterijais remiantis skaičiuojamas konkretus darbo užmokestis.
„Norime, kad kiekvienoje darbovietėje darbuotojas žinotų, kokiais kriterijais remiantis skaičiuojamas konkretus darbo užmokestis, kodėl vieniems jis yra didesnis, kitiems galbūt mažesnis, tačiau šie skirtumai gali būti susiję tik su kompetencijų, įgūdžių ar darbų sudėtingumo bei atsakomybės pobūdžiu, tačiau ne su lytimi ar kitokiais diskriminacinio pobūdžio reikalavimai“, – pabrėžia viceministrė.
Pasak jos, jei darbdaviai laikysis naujųjų reikalavimų ir norės išlaikyti ir pritraukti kvalifikuotus darbuotojus, jiems teks ieškoti būdų, kaip padidinti darbo užmokestį.
