Vilniaus miesto plėtros departamento vyresnioji patarėja Rūta Matonienė sako, kad šiuolaikinių miestų žaliosios erdvės vadinamos parkais, sodais, skverais. Pats paprasčiausias skirtumas tai jų dydis: „Tačiau ne tik jis. Pavyzdžiui, didžiausias sostinės parkas – Vingio parkas yra miško parkas, tuo jis skiriasi nuo kitų, kraštovaizdžio architektų suprojektuotų parkų. Bernardinų sodas bene geriausias suprojektuoto parko pavyzdys. Beje, terminas sodas, kaip ir pats objektas, buvo kiek primirštas ir dabar vėl atgimsta“.
Jei anksčiau parkus projektavo architektai ir jie buvo didikų pasivaikščiojimo, grožėjimosi vietos, tai šiandien jų funkcionalumas gerokai pasikeitęs. Parkuose žmonės ne tik vaikšto, ilsisi, bet ir važinėja dviračiais, riedučiais, bėgioja, sportuoja, ten žaidžia vaikai, veikia kavinės.
Miestas miške ar miškas mieste?
Plečiantis, tankėjant Vilniui kraštovaizdžio specialistai čia susiduria su daugeliu iššūkių: sostinės teritorijoje esančių draustinių išsaugojimą derinti su miesto plėtra, išlaikyti, keisti žaliuosius plotus, kurių dalis buvo pasodinta sovietmečiu siekiant užgožti sakralinės paskirties pastatus, ir vėl atverti senamiesčio vaizdus.
„Vilnius yra labai žalias miestas. Sostinėje miško proporcija lyginant su urbanizuota teritorija yra didesnė nei visoje Lietuvoje. Galima džiaugtis, kad pačioje Vilniaus teritorijoje miško daug, jis grynina orą, jame galima ir ilsėtis, tačiau, kaip žinia, miškas nėra pritaikytas aktyviai veiklai, nėra adaptuotas aktyvių žmonių poreikiams“, – sako R.Matonienė.
Vilniuje yra tokių vietų, kurios vadinamos parkais, tačiau atrodo kaip miško intarpai. „Retas vilnietis girdėjo Jamanto parko pavadinimą. Tai vieta Baltupiuose tarp Geležinio vilko gatvės bei Kalvarijų gatvės. Tai miškinga, didelė teritorija, skirta pasivaikščiojimui ir vertinga miestui kaip žalioji jungtis tarp kelių gyvenamųjų rajonų. Planuojame ją šiek tiek sutvarkyti, labai daug nesikišdami į gamtą, tik padarydami kiek patogesnę miestiečiams“, – sako pašnekovė.
Sostinėje nemažai medžių buvo pasodinta sovietmečiu siekiant užgožti sakralinės paskirties pastatus.
Todėl ten asfaltuoti dviračių takai greičiausiai nebus tiesiami, kadangi tai yra miškas. „Panaši situacija yra ir Vingio parke. Jo miškinga dalis irgi yra valstybinis miškas, kuriame griežtas reguliavimas. Tačiau jis irgi gali būti pritaikytas miestiečių poreikiams. Nors tokiose vietose negalima įrengti kietų dangų, kurios žalotų miško paklotę, negali būti masyvių kirtimų, tačiau ir miško saugojimas gali derėti su miestiečių poreikiais: laukymėse gali būti įrengiamos vaikų žaidimų, sporto aikštelės, kai kur apšvietimas, geriamas vanduo. Tokios vietos tinką gamtą mylintiems, mėgstantiems vaikščioti, bėgioti, grožėtis mišku.“
Želdymas – ypatingas rūpestis
„Siekdama geriau rūpintis sostinės žaliosiomis erdvėmis, savivaldybė prieš keletą metų įsteigė SĮ „Vilniaus miesto parkai“, kuri prižiūri didžiuosius miesto želdynus, rūpinasi jais. Vingio parkas – didžiausias ir svarbiausias“, – sako R.Matonienė.
Pasak specialistės, šio parkas yra ne tik miško parkas, bet ir didžiulių renginių vieta. Tai reiškia, kad jam tenka dideli i krūviai renginių metu, ir todėl jis turi būti pritaikytas, kad lankytojų srautai jo nenusiaubtų: „Parkuose vyksta daug nematomų, bet brangių darbų. Pavyzdžiui, buvo sutvarkyta pieva prieš estradą, įrengta lietaus nuotekų surinkimo sistema. Anksčiau ten palijus telkšodavo balos, reljefas nebuvo pakankamai lygūs. Todėl nukentėdavo veja, ją ištrypdavo. Dabar ta vieta sutvarkyta“.
Vingio parke sutvarkyti ir dviračių bei pėsčiųjų takai, įrengta daugiau apšvietimo. „Parkuose lankytojai turi jaustis saugiai. O tam būtinas geras matomumas. Kai nematyti, kas yra už posūkio, žmonės jaučiasi nekomfortiškai. Todėl būtinas miško dangos valymas: menkaverčių krūmų kirtimas, didelių žolių šienavimas, takų sankryžose anksčiau susodintų krūmų šalinimas. Kita vertus, pokyčiai neturi neigiamai veikti parko gamtą. Tokie darbai turi būti atliekami nuolatos, jie kainuoja nemažai, o yra tarsi nepastebimi“, – aiškina R.Matonienė.
Atgimstantis barokas
Viduramžiais žaliosios miesto erdvės buvo svarbios arba kaip praktinę naudą teikiančios – būtent todėl kone kiekvienas vienuolynas turėjo sodą, daržą, kur augino vaismedžius, vaiskrūmius, įvairias vaistažoles bei daržoves tiek savo reikmėms, tiek pardavimui.
Tik valdovai ar turtingiausi didikai galėdavo įsirengti parkas, skirtus pasivaikščiojimams bei grožėjimuisi.
Būtent toks buvo barokinis Sapiegų parkas, kurį dabar rengiamasi atkurti.
„Sapiegų parko sutvarkymas yra iššūkis ir kraštovaizdžio architektams, nes tai istorinis parkas, tačiau erdvės turi būti pritaikytos šiuolaikiniams poreikiams. Taip pat reikia išsaugoti vertingus medžius, kurie ten užaugę, o kartu sukurti barokinio parko piešinį, kad jis atskleistų savo charakterį šalia barokinių pastatų, aplink kuriuos jis kažkada ir buvo suformuotas“, – ateities planais dalijasi R.Matonienė.
Tai būtų bene vienintelis Lietuvoje barokinis parkas
„Puošnumas ir dekoratyvumas – žodžiai, bene geriausiai apibūdinantys baroką. Šiandien tame parke nieko panašaus nėra, bet auga vertingų senų medžių. Norint atkurti jo istorinį tipą reikia labai gerai apgalvoti, rasti tinkamą balansą tarp atviresnių bei uždaresnių erdvių formavimo. Dabar tai gana tamsus net dienos metu parkas, kuriame labai suaugę medžiai, nedaug proskynų, takų. Kadangi Lietuvoje sunykusi barokinių parkų tradicija, atkurdami parką imtume pavyzdžius iš aplinkinių šalių. Todėl miesto laukia didžiulis iššūkis, kaip gi sutvarkyti tą parką“, – sako R.Matonienė.
Kodėl pasirinkta atkurti barokinį parką, juk ir jo įrengimas, ir priežiūra gana sudėtingi bei brangūs?
Baroko laikotarpiui būdinga estetika, rafinuotumas, prabanga.
„Nors baroko laikotarpis baigėsi, turime to laikotarpio rūmus ir parką šalia jų, kuris buvo suprojektuotas kaip vientisas architektūrinis ansamblis. Todėl atkuriame to laikotarpio parką, kad visuma būtų harmoninga, – sako R.Matonienė ir aiškina, – pats laikotarpis barokas – tai grožėjimasis, įspūdis, rafinuotumas. Todėl jam būdinga prabanga, manieringumas, puošnumas, ornamentiškumas visur – architektūroje, interjeruose, kraštovaizdyje, net barokinės šukuosenos, kostiumai, muzika – viskas manieringa, įmantru. Ir labai estetiška. Tokie ir tos epochos parkai. Barokinis parkas turi daug dangų, būtina ornamentika, perspektyva, dermė su ansamblį sudarančiais pastatais. Parkas primena margaspalvį kilimą, audinį ar prašmatnų paveikslą. Todėl jame daug karpytų, formuotų medžių, trykšta fontanai, juos puošia skulptūros“.
Tačiau šiuolaikiniai parkai kuriami remiantis visai kitais principais – jie daug funkcionalesni, mažiau dekoratyvūs.
Todėl Sapiegų parko atkūrimas bus didžiulis iššūkis kraštovaizdžio specialistams.
Misionierių sodas – dar viena žalioji erdvė, kuri bus atverta vilniečiams.
Misionierių sodas, kaip ir Bernardinų, tik skirtingai nuo pastarojo dar nesutvarkytas, yra buvęs vienuolyno sodas, kuriame vienuoliai augino vaismedžius, vaistažoles ir juos naudojo savo reikmės bei pardavimui.
Todėl atkuriant dar vieną miesto sodą, bus projektuojamas ne tik šiuolaikiškas želdynas, bet ir atiduodama duoklė istorijai. „Šiandien istoriniai sodai perprojektuojami taip, kad juose būtų galima ir vaikščioti, ilsėtis, organizuoti renginius. Jie tampa žaliosiomis erdvėmis, kuriose sodinami ne vien vaismedžiai bet ir kitokio tipo augalai. Juose įrengiamos naujų funkcijų erdvės: vaikų žaidimo aikštelės, vietos renginiams, prekybai, kavinės. Taigi, juose koncentruojasi daugiau veiklų nei buvo istoriškai“, – apie tai, kaip pasikeitęs miestiečių gyvenimas atsispindi ir kraštovaizdyje pasakoja R.Matonienė.
Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos užsakymą. Turinys apmokėtas.
Kviečiame pasigrožėti žaliosiomis sostinės erdvėmis galerijoje:
