Įstatymo projektu numatoma, kad vardas ir pavardė, pirminiame dokumente įrašyti kitos kalbos lotyniško pagrindo rašmenimis, Lietuvos išduodamuose dokumentuose rašomi lietuvių kalbos rašyba arba nurašomi paraidžiui kitos kalbos lotyniško pagrindo rašmenimis.
Vienas sutuoktinių, kurio pavardės forma yra lietuviška, turėtų teisę pasirinkti nelietuviškos formos kito sutuoktinio pavardės lietuvišką arba pagal šio įstatymo reikalavimus nurašomą ar perrašomą nelietuvišką pavardės formą.
Č.Stankevičius jau buvo siūlęs parlamentui leisti nelietuviškų pavardžių originalią rašybą dokumentuose, panašų projektą buvo parengusi ir Vyriausybė, tačiau Seimas prieš porą metų siūlymus atmetė.
Seime šiuo metu svarstomas tautininko Gintaro Songailos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas, kuriuo siūloma leisti pase nepagrindiniame puslapyje Lietuvos piliečio vardą ir pavardę rašyti nelietuviškais rašmenimis. Teisės ir teisėtvarkos komitetas projektą siūlo atmesti.
Dar kartą nelietuviškų pavardžių rašymą dokumentuose įteisinti siūlantis parlamentaras sako, jog to reikalauja pasikeitusi situacija, Lietuvos narystė tarptautinėse bendrijose, didesnis žmonių judėjimas, migracija. Taip pat Č.Stankevičius primena, jog toks pavardžių rašymas – ne naujovė, o Lietuvoje buvo įteisintas dar 1938 metais.
„Lietuvai tapus Europos Sąjungos, NATO ir kitų tarptautinių organizacijų nare, vykstant asmenų migracijai, daugėjant santuokų su kitų valstybių piliečiais ir tokiose santuokose gimstančių vaikų, kurie turi teisę turėti Lietuvos pilietybę, tampa būtina užtikrinti nelietuviškos formos vardų ir pavardžių rašymo autentiškumą lotyniško pagrindo rašmenimis“, – rašoma pataisos aiškinamajame rašte.
Pasak Č.Stankevičiaus, iškreipiant nelietuviškos formos vardų ir pavardžių rašymą perrašant juos lietuviškais rašmenimis, tokiems asmenims atsiranda begalė problemų bandant įrodyti savo tapatybę, santuokinį ar kitokį ryšį su konkrečiu asmeniu, kurio nelietuviškos formos pavardę asmuo teisėtai įgijo, reguliuoti turtinius ir kitus civilinius santykius.
Taip pat Seimo vicepirmininkas pažymi, kad teikiamu įstatymo projektu nesiekiama išplėsti lietuvių kalbos abėcėlės ar kitaip bandyti daryti įtaką bendrinei lietuvių kalbai ar jos vartojimui.
Č.Stankevičius primena, kad lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusas buvo įtvirtintas ir 1922 metų, ir 1938 metų Konstitucijose, kaip ir dabartinėje 1992 metų Konstitucijoje, tačiau 1938 metais priimtas Pavardžių įstatymas nustatė, kad „nelietuvio pavardė rašoma pagal lietuvių kalbos ir rašybos dėsnius, bet ji gali būti rašoma ir taip, kaip savo kalba rašosi jos turėtojas, jei to jis pageidauja ir jei tos kalbos raidynas lotyniškas“.
„Tai leidžia preziumuoti, kad jau 1938 metais formavosi nelietuviškų pavardžių rašymo dokumentuose lotyniško pagrindo rašmenimis tradicija“, – teigia Č.Stankevičius.
Siūlomo reguliavimo kritikai kelia klausimą, ar nelietuviškų pavardžių rašymas dokumentuose nesikirstų su Konstitucijoje įtvirtintu lietuvių valstybinės kalbos statusu.
