Tarp Konstitucijos normų, kurių liesti nederėtų, teisininkas nurodo parašų skaičiaus dėl referendumo skelbimo sumažinimą, nuostatų dėl valstybinės kalbos keitimą, dvigubos pilietybės įteisinimą be referendumo.
300 tūkst. parašų – realus skaičius
J.Žilys tikina, kad Konstitucijoje numatyta nuostata, kad referendumui surengti reikia 300 tūkst. piliečių pritarimo, neturėtų būti keičiama todėl, kad toks parašų skaičius tinkamai apsaugo Lietuvą nuo piktybiniu populizmu dvelkiančių ir geopolitiškai kenksmingų iniciatyvų.
„Būtinybė surinkti 300 tūkst. piliečių parašų kritikuojama ir kyla iniciatyvų skaičių keisti. Noriu pasakyti, kad 300 tūkst. parašų Konstitucijos kūrėjai ir leidėjas priėmė kaip tinkamą būdą ir formą, remdamasis geopolitiniais ir kitais lyginamojoje Konstitucinėje teisėje buvusiais pavyzdžiais. Turiu pasakyti, kad buvo visų pritarimas tokiai konstrukcijai“, – Seime surengtoje diskusijoje sakė J.Žilys.
Anot jo, dabartinė situacija su referendumu dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams taip pat įrodė, kad šis parašų skaičius yra realus.
Referendumas yra labai galingas ginklas, duotas žmonėms koreguoti valstybės politiką ir teisės kūrybą. Juo reikia naudotis išmintingai.
„Referendumas yra labai galingas ginklas, duotas žmonėms koreguoti valstybės politiką ir teisės kūrybą. Juo reikia naudotis išmintingai. Tas skaičius parašų suponuoja tų klausimų sprendimą referendumu, kurie yra tikrai patys svarbiausi Lietuvoje“, – mano J.Žilys.
Pasak jo, Lietuvos institucijos visuomenei net nebandė parodyti, kodėl šis referendumas būtų žalingas ir nesistengė paneigti eskaluojamų baimių.
„Aš vis svarstau, kodėl valstybės institucijos neteikia piliečiams svarstyti teisės akto, kuriuo būtų griežtai apibrėžiama, kaip, kiek ir kas galės to žemės įsigyti po gegužės 1 d. Dėl to susidarė ta visuotinė baimė, kur jos galėjo visai nebūti“, – svarstė teisininkas.
Kitai kalbai vietos nėra
Taip pat teisininkas nerekomenduotų taisyti Konstitucijos straipsnio, susijusio su valstybinės kalbos reglamentavimu. Pasak jo, valstybinė kalba ne šiaip sau yra įrašyta pačiame pirmame Konstitucijos skirsnyje.
„Jokių alternatyvų valstybinei kalbai Konstitucija nesudaro. Šiuo atveju, aš ne teisinį apibrėžimą panaudočiau, bet, pagal konstitucijos valstybinės kalbos principą, tai yra dar viena politinė valstybės siena. Kultūros, lietuvių kalbos arealo siena, kur kitų kalbų konkurencija šioje plotmėje negalima. Šis principas pakankamai išplėtotas ir, matyt, nėra čia kitų alternatyvų“, – teigė jis.
Tuo tarpu tautinėms bendrijoms, pasak teisininko, Konstitucija garantuoja kultūrinės autonomijos teises laisvai kurti savo kultūrą, organizuoti švietimą.
Dviguba pilietybė – tik referendumu
Teisininkas pripažino, kad iš pradžių pats emociškai buvo linkęs palaikyti dvigubos pilietybės įteisinimą, tačiau vėliau pats sau pripažino klydęs.
„Konstitucija fiksuoja vientisos Lietuvos pilietybės principą. Turiu atvirai pripažinti, kad pačioje pradžioje diskusijos linkau emocionaliai prie dvigubos pilietybės galimybių įteisinimo. Tačiau turiu pripažinti, kad klaidą dariau. Nematau galimybių ne referendumo būdu išspręsti šį klausimą“, – pripažino jis.
Aš apstulbau tą Seimo tekstą perskaitęs. Nenoriu net jo komentuoti. Ar teikėjai ir iniciatoriai galvojo apie pasekmes?
Tuo tarpu Seimo Konstitucijos komisijos pasiūlymai, kad dvigubą pilietybę būtų galima įteisinti kone masiškai, teisininką suglumino.
„Aš apstulbau tą Seimo tekstą perskaitęs. Nenoriu net jo komentuoti. Ar teikėjai ir iniciatoriai galvojo apie pasekmes?“ – retoriškai klausė jis Seimo narių, parengusių siūlymą įteisinti dvigubą pilietybę nekeičiant Konstitucijos 12 straipsnio.
Seimo narių gali būti mažiau
Tuo tarpu dėl Seimo narių skaičiaus, pasak J.Žilio, jau būtų galima diskutuoti. Anot jo, dar kuriant Konstituciją šiuo klausimu buvo nesutariama.
„Įvairūs variantai buvo siūlomi: ir 71, ir 85, ir 94”, – prisiminė teisininkas.
Tačiau 141 Seimo nario skaičius atsirado 1989 m. rugsėjį, kai buvo sprendžiama dėl rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą.
„Buvo siekiama, kad bent mažiausias Lietuvos rajonas turėtų savo atstovą Aukščiausioje Taryboje. Tas principas buvo išdėliotas per visą Lietuvą ir išėjo 141 Seimo narys. Aišku, dabar dėl Seimo narių skaičiaus jau galima diskutuoti turint galvoje demografinius ir socialinius pokyčius, rinkimų apygardas ir Lietuvos teritoriją“, – teigė teisininkas.
Konstitucinis Teismas galėtų išmokti pasakyti „ne“
Be to, Konstituciją kūręs teisininkas ragina Konstitucinį Teismą dažniau naudotis galimybe parekšti, kad jam teikiamas klausimas yra ne jo kompetencija.
Konstitucinis Teismas galų gale galėtų būti ryžtingesnis atsisakydamas nagrinėti kai kuriuos klausimus.
Pasak jo, Konstitucinis Teismas buvo modeliuojamas kaip arbitras tarp vykdomosios valdžios ir parlamento. Tačiau tai nereiškia, kad jis turi spręsti bet kokius tarp institucijų kylančius konfliktus.
„Konstitucinis Teismas galų gale galėtų būti ryžtingesnis atsisakydamas nagrinėti kai kuriuos klausimus, jei jie negrindžiami juridiniais argumentais. Aišku, tai labai sudėtinga, nes visada bus kritika aršesnė, jei teismas atsisakys nagrinėti. Bet teismas turi galimybių pasakyti: „čia ne mūsų sritis, prašome susitarti“, – teigė J.Žilys.
