Trečiadienį priimtu nutarimu KT pripažino, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio I skirsnio 5 punktas, kuriame nustatyti savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginės algos koeficientai, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“.
Praėjusiųjų metų pradžioje konservatorius Kęstutis Masiulis su grupe parlamentarų kreipėsi KT, prašydami išaiškinti, kaip turėtų būti skaičiuojami merų atlyginimai.
Dabar mero alga skaičiuojama pagal tai, kiek konkrečioje savivaldybėje gyventojų:
- Jei daugiau nei 100 tūkst., mero pareiginės algos koeficientas – 19
- Jei mažiau nei 100 tūkst. mero pareiginės algos koeficientas – 18.
- Šie koeficientai yra dauginami iš pareiginės algos bazinio dydžio, kuris šiais metais siekia 173 eurus.
- Kiekvienam merui skiriamas priedas už ištarnautus valstybei metus.
Anot parlamentarų grupės, Konstitucijoje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia asmens teisę gauti tokį užmokestį, kuris būtų teisingas atsižvelgiant į darbo pobūdį, funkcijų sudėtingumą, atsakomybę ir panašiai. Jie atkreipė dėmesį, kad Lietuvos savivaldybės yra labai skirtingos ne tik pagal gyventojų skaičių, vienoje įsikūrusi sostinė, kitose yra po kelis miestus, dar kitos – kurortai, tad ir merams tenkantys iššūkiai yra skirtingi, todėl net sunku lyginti merų darbą mažiausiose savivaldybėse, kur gyvena vos per 3 tūkst. gyventojų su Panevėžio miesto savivaldybe, kur gyventojų apie 90 tūkst.
Didesnę algą gauna 5 merai
KT išplatintame pranešime teigiama, kad Gyventojų registro duomenimis, pagal šį teisinį reguliavimą 5 savivaldybių merai ir jų pavaduotojai gauna didesnę pareiginę algą nei likusių 55 savivaldybių.
KT nutarime priminė, kad Konstitucijoje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia asmens teisę gauti tokį apmokėjimą už darbą, kuris būtų teisingas atsižvelgiant, be kita ko, į jo atliekamo darbo pobūdį, darbo funkcijų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, asmens profesinį lygį, kvalifikaciją.
„Pagal Konstituciją netoleruotinas toks teisinis reguliavimas, kuriuo skirtingas pagal atliekamų funkcijų sudėtingumą, apimtį ir tenkančią atsakomybę pareigas einantiems ir skirtingo profesinio lygio, kvalifikacijos asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, būtų nustatytas vienodas ar iš esmės nesiskiriantis atlyginimo dydis“, – teigiam pranešime.
Jame pažymima, kad savivaldybės gali gerokai skirtis ne tik jų teritorijoje gyvenančių gyventojų skaičiumi, bet ir savo dydžiu, savivaldybės kompetencijai priskirtų spręsti klausimų apimtimi dėl jų reikšmingumo ir sudėtingumo.
Anot KT, savivaldybių politikų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastas taip pat gali skirtis dėl atitinkamos savivaldybės ypatumų, todėl teisiniu reguliavimu diferencijuojant merų (merų pavaduotojų) darbo užmokesčio dydžius turi būti atsižvelgiama ir į šią jų veiklos specifiką.
KT nutarime pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai būtų vienodi
Iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo už darbą atlyginti teisingai kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, diferencijuojant savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžius, remtis aiškiais, objektyviais įstatyme įtvirtintais kriterijais, kurie yra esminis teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas.
Savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami atsižvelgiant tik į savivaldybių gyventojų skaičių, tačiau jų darbo užmokesčio dydžius diferencijuojant vien pagal šį kriterijų neturi būti pažeistas konstitucinis teisingo apmokėjimo už darbą imperatyvas.
Įgyvendindamas savo diskreciją, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į savivaldybių ypatumus ir skirtumus, turinčius įtakos merų ir jų pavaduotojų veiklos apimčiai ir atsakomybės mastui, gali nustatyti ir kitus objektyvius kriterijus, lemiančius savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydį.
KT nutarime pažymėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai būtų vienodi, nors jų atliekamų funkcijų sudėtingumas, veiklos apimtis, darbo pobūdis ir jiems tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą mastas dėl savivaldybių ypatumų, be kita ko, jų dydžio, gyventojų skaičiaus skirtumų, teisinio statuso, gerokai skiriasi.
Vertindamas ginčyto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, KT pažymėjo, kad juo buvo sudarytos prielaidos susiklostyti situacijai, kai vienai grupei priskirtų savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginei algai apskaičiuoti taikomas tas pats pareiginės algos koeficientas, nors šios savivaldybės tarpusavyje gerokai skiriasi, be kita ko, gyventojų skaičiumi, dydžiu ar kitais ypatumais, lemiančiais skirtingą joms vadovaujančių merų ir jų pavaduotojų veiklos apimtį ir jiems tenkančios atsakomybės mastą už priskirtų funkcijų vykdymą.
Be to, pagal tokį teisinį reguliavimą daugumos iš 55 antrajai grupei priskirtų savivaldybių merai vadovauja skirtingo dydžio savivaldybių taryboms (kurias sudaro nuo 15 iki 25 narių) turėdami po vieną pavaduotoją, taigi tokių merų veiklos apimtis ir atsakomybės mastas dar ir šiuo aspektu yra nevienodi, nors pagal ginčytą teisinį reguliavimą jų pareiginės algos dydžiui apskaičiuoti taikomas tas pats pareiginės algos koeficientas.
Atsižvelgdamas į tai, KT padarė išvadą, kad pagal ginčytą teisinį reguliavimą savivaldybių merų ir jų pavaduotojų pareiginės algos koeficientų diferencijavimas, kai savivaldybės yra suskirstytos į dvi grupes vadovaujantis vieninteliu kriterijumi – savivaldybės gyventojų skaičiumi, kuris yra didesnis arba mažesnis negu 100 tūkst. gyventojų, yra nepakankamas.
Ginčytu teisiniu reguliavimu nesilaikyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio dydžiai būtų vienodi, nors jų atliekamų funkcijų sudėtingumas, veiklos apimtis, darbo pobūdis ir jiems tenkančios atsakomybės už tų funkcijų vykdymą mastas dėl savivaldybių ypatumų skiriasi. Vadinasi, nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas nepaisė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvo už darbą atlyginti teisingai.
R.Šimašius sako nesiskundęs
Vilniaus meras Remigijus Šimašius teigė sprendimo dar nematęs, todėl jį vertinti jam sunku. Tačiau esą niekada nebuvo tas, kuris skųstųsi savo atlyginimu. „Žinau tik iš antraščių, kad toks procesas vyksta. Vertinu kaip pagrįstą ir racionalų, kaip KT dažniausiai ir pasisako. Turės būti tam tikri pokyčiai. Kaip suprantu, mano žmona apsidžiaugs, kad daugiau pinigų parnešiu, bet aš niekada nesiguodžiau tuo, kad yra per mažai“, – teigė sostinės meras.
Jis tvirtina visada kėlęs klausimą dėl kitų savivaldybės darbuotojų. Esą nors Vilniuje yra daugiau žmonių ir galbūt lengviau surasti specialistų, tačiau tuo pačiu tenka konkuruoti su valstybinėmis įstaigomis – ministerijomis ir pan.
„Tos žirklės, galimybė mokėti daugiau kai kuriais atvejais, kad žmonių būtų mažiau, o rezultatas geresnis, bet tai apie kitą dalyką. Tokie atlyginimai visame viešajame sektoriuje galėtų būti susieti su vidutiniu atlyginimu tame regione, toje vietoje. Tokia galimybė turėtų būti“, – teigė R.Šimašius.
Įsigalios ne iškart
Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.
Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai bus paskelbtas 2020 m. sausio 2 d.
Taigi, jeigu šis Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintas merų ir jų pavaduotojų darbo užmokesčio teisinis reguliavimas, būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, savivaldybių merų ir jų pavaduotojų darbo apmokėjimo teisiniai santykiai liktų nesureguliuoti, atsirastų teisinis neapibrėžtumas, ir tai iš esmės sutrikdytų darbo užmokesčio mokėjimą savivaldybių merams ir jų pavaduotojams. Šiam teisiniam neapibrėžtumui pašalinti įstatymų leidėjui reikalingas tam tikras laikas.
Atsižvelgiant į tai, Konstitucinis Teismas nusprendė, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai bus paskelbtas 2020 m. sausio 2 d.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja tai, kad įgyvendinant šį Konstitucinio Teismo nutarimą savivaldybių tarybų, išrinktų per 2019 m. vykusius savivaldybių tarybų rinkimus, įgaliojimų laikui išrinktiems savivaldybių merams ir paskirtiems jų pavaduotojams įstatymu negali būti nustatytas mažesnis darbo užmokestis nei jų kadencijos pradžioje.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija – griežtai „prieš“
KT savo nuomonę šiuo klausimu pateikė įvairios institucijos ir organizacijos.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) rašte KT pateikė nuomonę, kad Konstitucijai neprieštarauja merų atlyginimų skaičiavimas atsižvelgiant į savivaldybių gyventojų skaičių. SADM pabrėžia, kad vienodas darbo užmokestis už vienodą darbą yra vienas iš pamatinių Europos Sąjungos principų, tuo metu įstatymuose merų ir jų pavaduotojų įgaliojimai nustatyti visoms savivaldybėms.
Nustačius merams ir vicemerams dar daugiau kitokių kriterijų, ministerijos nuomone, būtų iškreipta vieninga valstybės politikų ir pareigūnų vieninga darbo apmokėjimo sistema, nes būtų taikomos nevienodos algų nustatymo sąlygos ir taisyklės.
SADM priminė, kad 2013 metais KT savo nutarime teigė, kad teisiniu reguliavimu darbo užmokesčio dydžiai gali būti diferencijuojami, tačiau tai turi būti pagrįsta aiškiais, objektyviais kriterijais, atspindinčiais atitinkamai grupei priklausančių asmenų veiklos ypatumus. SADM teigia, kad dėl to merams ir buvo nustatyti skirtingu algų koeficientai pagal savivaldybės gyventojų skaičių.
Ministerija pridūrė, kad pagal savivaldybėms ir merams tenkančios atsakomybės mastą iš dalies „kompensuoja“ nustatytas merų pavaduotojų skaičius (nustatomas atsižvelgiant į tarybos narių skaičių) ir mero sekretoriato dydis.
„Merų atlyginimai nustatyti atsižvelgiant į vienodas jų funkcijas bei diferencijuoti pagal jų veiklos apimtis ir jiems tenkančios atsakomybės mastą, kuris priklauso nuo gyventojų skaičiaus savivaldybėje“, – rašo SADM.
Lietuvos savivaldybių asociacija KT parašė labai lakoniškai – kad vykdė savivaldybių apklausą šiuo klausimu ir nuomonės išsiskyrė: vieniems merams tinka dabartinė tvarka, kiti nori, kad ji visiems būtų vienoda, kitų nuomone, kiekvienos savivaldybės ekonominė, socialinė, demografinė situacija skirtinga, lemiama daugelio veiksnių, kurie kinta ir nepriklauso nuo mero ar jo pavaduotojų. Todėl diferencijavimas, anot asociacijos, būtų ydingas.
Tuo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis KT pateikė kitokią nuomonę – kad dabar galiojanti tvarka yra ydinga.
P.Poderskis atkreipė dėmesį, kad iš kitų savivaldybių Vilniaus išsiskiria tuo, jog čia generuojamos didžiausios šalies pajamos, vystomi valstybinės reikšmės projektai, kuriems dažnai naudojama ES parama. Projektų įgyvendinimas, anot jo, siejamas su griežtais terminais, kurių nesilaikant, lėšos gali būti prarastos.
P.Poderskio teigimu, merui su pavaduotojais tenka atlikti ir nemažai reprezentacinių funkcijų, susijusių su investicijų pritraukimu į sostinę ir į Lietuvą, todėl už itin aukštos kvalifikacijos ir didelės atsakomybės reikalaujantį darbą, reikšmingą visai Lietuvai, turėtų būti teisingai atlyginama.
Administracijos direktorius rašte teigiama, kad gyventojų skaičiaus kriterijus nėra objektyvus, nes pavyzdžiui, tokie miestai kaip Birštonas ar Druskininkai – maži, bet strategiškai reikšmingi, reprezentuojantys Lietuvą.
