Seimo narių teigimu, Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje įtvirtinta genocido nusikaltimo sudėtis reglamentuojama plačiau nei atsakomybę už šį nusikaltimą numatančiose tarptautinėse sutartyse, kurias yra ratifikavusi Lietuva.
Lietuvoje į genocido apibrėžimą įtrauktas socialinei ar politinei grupei priklausančių asmenų kankinimas ar žudymas – taip genocidui prilyginami sovietų režimo nusikaltimai. Tarptautinėje teisėje paprastai tokie nusikaltimai genocidu nevadinami, o ši sąvoka taikoma tik nacionalinės ar etninės grupės sistemingam naikinimui. Įtvirtinant tokias nuostatas tarptautinėse sutartyse aktyviai veikė ir buvusi Sovietų Sąjunga.
34 parlamentarų kreipimesi į KT prašoma išaiškinti, ar dabartinis Baudžiamajame kodekse įrašytas genocido apibrėžimas neprieštarauja Konstitucijos normai, kad asmuo turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, o bausmė gali būti skiriama tik remiantis įstatymu.
Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.
Anot kreipimosi autorių, Seimas nepagrįstai išplėtė genocido sąvoką, įrašydamas socialinei ar politinei grupei priklausančių asmenų kankinimą ir žudymą.
Taip pat ginčijamas BK straipsnis, pagal kurį genocido nusikaltimams netaikoma senatis, ir ši norma galioja praeičiai.
„Įstatymų leidėjas, nacionaliniuose teisės aktuose nustatęs platesnę genocido nusikaltimo sudėtį nei tarptautinėse sutartyse, kurios Lietuvos teisinėje sistemoje turi įstatymo galią, taip pat įtvirtinęs nuostatą, pagal kurią netaikoma senatis, ir nustatęs normos galiojimą atgal, sudarė prielaidas atsirasti tokioms situacijoms, kai baudžiamąją atsakomybę numatančios teisės normos suformuluotos neaiškiai, dviprasmiškai ir nėra aišku, kada turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už genocidą“, – teigia kreipimosi autoriai.
Grupės Seimo narių kreipimosi į KT tekstą rasite čia.
Dėl panašių dalykų į KT buvo kreipęsis Panevėžio apygardos teismas, tačiau Konstitucinis Teismas jo prašymą grąžino, nes šis buvo parengtas netinkamai.
Anot kreipimosi autorių, Seimas nepagrįstai išplėtė genocido sąvoką, įrašydamas socialinei ar politinei grupei priklausančių asmenų kankinimą ir žudymą.Klausimas dėl Baudžiamajame kodekse esančio genocido apibrėžimo kilo Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant paskutiniu Lietuvos partizanu vadinamo Antano Kraujelio-Siaubūno žūties bylą. Joje dėl A.Kraujelio-Siaubūno žūties kaltinamas buvęs vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis ir dar trys asmenys.
Teismas buvo patenkinęs M.Misiukonio gynėjų prašymą kreiptis į KT dėl Baudžiamojo kodekso 99 straipsnio atitikimo Lietuvos Konstitucijai.
M.Misiukonis, Sergejus Tichomirovas, Rimantas Kublickas ir Petras Laguckas kaltinami, kad būdami sovietinių struktūrų, siekusių fiziškai sunaikinti pasipriešinimo sovietų okupacijai ir okupaciniam režimui dalyvius, atstovai, vykdė genocidą ir aktyviu ginkluotu puolimu lėmė Lietuvos partizano A.Kraujelio žūtį.
A.Kraujelis (1928–1965) – rezistencinių kovų dalyvis, vienas paskutinių Lietuvos partizanų. 1946–1947 metais jis buvo partizanų ryšininkas, vėliau pats tapo partizanu. Aktyviai veikė iki 1965 metų kovo, kai saugumiečiams apsupus namus, kuriuose slapstėsi A.Kraujelis, nenorėdamas pasiduoti gyvas, jis nusišovė.
1997 metais Lietuvos partizanui A.Kraujeliui suteiktas teisinis kario savanorio statusas (po mirties), 1998 metais – vyresniojo leitenanto laipsnis, 1998 metų gegužės 19 dieną jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu.