Pareiškėjo – Seimo narių grupės – abejonės buvo susijusios su minimalaus gyvenimo lygio (MGL) instituto, kuris buvo įtvirtintas Gyventojų pajamų garantijų įstatyme, samprata. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį MGL – tai šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti visiems minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį, atitinkantį organizmo maisto poreikius pagal fiziologines normas, taip pat minimalius drabužių, avalynės, baldų, ūkinių, sanitarijos ir higienos reikmenų, buto, komunalinių, buitinių, transporto, ryšių, kultūros ir švietimo paslaugų poreikius. Seimo narių teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas MGL šio instituto sampratos požiūriu buvo nerealaus dydžio.
Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Seimui priėmus Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymą neteko galios Gyventojų pajamų garantijų įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta MGL teisės instituto samprata. Nors pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas formaliai nebuvo panaikintas, jis buvo pakeistas ir MGL instituto neliko.
Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje nebeliko tyrimo dalyko. Todėl Konstitucinis Teismas pradėtą teiseną šioje konstitucinės justicijos byloje nutraukė.
