Pagėgiai, Tauragės kraštas – istorinis kontrabandos lopšys. Kitoje Nemuno pusėje kadaise gyveno vokiečiai. Suprantama, gerokai prabangiau nei lietuviai. Tuomet iš Lietuvos į Vokietiją per Nemuną keliavo įvairios vertybės, o spaudos draudimo metais knygnešiai per Nemuną į Lietuvą plukdė tuometinės Rusijos valdžios draudžiamas mūsų gimtąja kalba parašytas knygas, kalendorius, periodinę spaudą. Galima teigti, kad kontrabandininkai padėjo gelbėti lietuvybę.
Pastaraisiais dešimtmečiais šiame pasienio ruože buvo įsigalėjusi kitokių prekių kontrabanda. Viskas – nuo kaliošų iki benzino – nenutrūkstamu srautu ir išradingiausiais būdais buvo gabenama į mūsų šalį.
Pagėgiai, Tauragės kraštas – istorinis kontrabandos lopšys.
Organizuota kontrabanda
Prieš penkiolika metų Tauragės, Pagėgių ir Šilutės rajonuose vyko savotiškas apsiginklavimas. Besitraukianti Rusijos kariuomenė vietos gyventojams masiškai pardavinėjo ginklus. Už karšių statinaitę buvo galima nusipirkti net Kalašnikovo automatą. Tuometiniai paaugliai svajojo nusipirkti nuosavą šautuvą už iš kontrabandos uždirbtus pinigus.
Pamažu rajonuose susibūrė daugybė gerai organizuotų grupuočių, kurios darė, ką panorėjusios. Šios netrukus į savo verslą įtraukė paauglių, kurie, vos suskambus telefonui, išbėgdavo iš pamokų. Už paprastą taip vadinamą „stovėjimą ant šūcherio“ (budėjimą stebint ar neatvyksta pareigūnai) nusikaltėliai vaikams mokėdavo po šimtinę.
Prieš metus šiame pasienio su Rusija ruože lankėsi Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus ir išgirdęs informaciją apie pasieniečių kulkų suvarpytus visureigius, nuolat sulaikomus keturiolikmečius, kurie nepaisydami pavojų gyvybei, kasnakt dirba „gegutėmis“ pasibaisėjo ir su pykčio gaidele ištarė: „Nesąmonė kažkokia...“
Pasienio gyventojai, laikinai priglaudę ar paslėpę atgabentą kontrabandą, taip pat gaudavo atlygį. Dar daugiau – jie buvo gerokai įbauginti. Vardan savo ir vaikų gyvybės vietos gyventojai buvo priversti solidarizuotis su nusikaltėliais. Pagėgius ir dabar dar galima vadinti kontrabandos citadele, kurioje veikia savi niekur nerašyti įstatymai.
Apie „krepšininkus“ ir „mažmenininkus“
Tauragės apskrities policijos viršininko pavaduotojas Eugenijus Motiekaitis tvirtina, kad pareigūnai dabar vis rečiau susiduria su kontrabanda. Dar prieš metus buvo visai kitaip: policininkai vos spėdavo gaudyti automobilius su įrengtais dvigubais benzino bakais ir kėbuluose meistriškai įmontuotomis slėptuvėmis cigaretėms.
Tauragės apskrities policijos viršininko pavaduotojas Eugenijus Motiekaitis tvirtina, kad pareigūnai dabar vis rečiau susiduria su kontrabanda.
Šiuo metu Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariato sandelyje yra apie 215 tūkst. pakelių konfiskuotų cigarečių, užvestos keturios bylos dėl kontrabandos. Vežti degalus jau neatsiperka, nes benzinas už sienos kainuoja vos 10 centų pigiau. Anksčiau net kai kurie mokytojai mesdavo darbus. Užsirašydavo į darbo biržą ir kiekvieną dieną vykdavo į Sovietską. Parveži vieną baką degalų, kuris nelaikomas kontrabanda, ir uždirbi 100 litų. Tokio tipo kontrabandininkai vietinių buvo vadinami "mažmenininkais". Sunku pasakyti, kiek uždirbo tie, kurie rizikavo – vežė degalus didžiuliais kiekiais nelegaliais keliais.
„Retas sugebėdavo atsispirti gana lengvam uždarbiui, – komentavo E.Motiekaitis. – Juk Kaliningrado srityje beveik viskas kainavo gerokai pigiau nei Lietuvoje. Būdavo, automobiliai išvažiuoja tušti, o grįžta pilni miltų, makaronų, cukraus. Tačiau ne tik daiktai keliauja per sieną. Svyruojant valiutų kursams, žmonės važiuodavo ir keisti pinigų. Už sienos vieną valiutą pakeisdavo kita, o grįžę ją parduodavo už litus. Norėdami kuo daugiau uždirbti, tokie kontrabandininkai gabendavo milžiniškas pinigų sumas.“
Pareigūnas atskleidė, jog dabar jau beveik išnyko kontrabandininkai, vadinamieji „krepšininkai“. Tai žmonės, kurie į Sovietską keliaudavo pėsčiomis. Prisipirkdavo prekių, prisikraudavo krepšius ir nešdavo atgal – į Lietuvą. Prie tilto veikė savotiškas nemažas turgelis. Tie patys „krepšininkai“ žaisdavo tikrus kontrabandininkus. Iš Rusijos pusės eidavo iki tilto vidurio ir mesdavo į Lietuvą cigarečių blokus. Čia grobį pačiupdavo kuris nors jo bendrininkas.
E.Motiekaitis pažymėjo, jog reikalai visai pasikeitė, kai Lietuva įstojo į Šengeno erdvę: „Kontrabanda tapo nebe policijos, bet vien pasieniečių rūpesčiu. Jų dabar dešimteriopai daugiau nei policininkų. Mes - tik antroji linija, gaudanti tuos, kurie prasmuko pro pasieniečius.“
Pelnas iš dūmų
Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) Pagėgių rinktinės vadas Zenonas Žymančius paaiškino, kodėl kontrabandos mastai į Lietuvą šiek tiek sumažėjo: „Pirmiausia, kone iki 600 litų pabrangusios vizų į Rusiją išlaidos atbaidė smulkiuosius kontrabandininkus. Antra – degalų kaina beveik susilygino – benzino gabenti nebeapsimoka. Liko tik cigaretės.“ Jis pažymi, jog šioje srityje dabar sukasi didžiuliai pinigai. Sulaikyta viena cigarečių siunta su visu automobiliu – menkas nuostolis kontrabandininkams. Jų nesustabdo prarasti 60 ar net 100 tūkst. litų.
Rinktinės vadas patikslino, kad vėliau gabendami cigaretes iš Lietuvos į Lenkiją, kontrabandininkai nuo pakelio uždirba po 2-3 litus. Keliant rūkalus per Nemuną į Lietuva uždirbama dar daugiau. Anksčiau pasieniečiai kontrabandininkų dažniausiai tykodavo pakelėse. Po to vydavosi, prireikus net šaudydavo į juos. Dabar taktika pasikeitė. Anot rinktinės vado, prevencija pasirodė veiksmingesnė nei gaudymas ir šaudymas.
„Cigarečių naikinimas ir kontrabandininkų vaikymas brangiai kainuoja, todėl dabar stengiamės, kad rūkalai į Lietuvą nepatektų. Nuolat budime pasienyje, o pastebėję ką nors įtartino, pagąsdiname signalinėmis raketomis. Leidžiame kontrabandininkams suprasti, kad mes juos matome, žinome apie jų kėslus. Vis dažniau jie net nesiryžta leistis per Nemuną.“
Sienos pažeidimų kontrabandos tikslais per metus sumažėjo dvigubai. Sulaikyta tik apie 700 tūkst. pakelių cigarečių, nors pernai šis skaičius siekė apie 2 milijonus. Tačiau VSAT Pagėgių rinktinės vadas mano, kad ant laurų užmigti nevalia. Nelikus kitokios kontrabandos, cigaretės darosi dar labiau paklausios. Padaugėjo „ichtiandrų“, tempiančių per Nemuną surištas cigarečių dėžes. Rusnės saloje rizikuodami vyrai kelia kontrabandą galingais kateriais.
Sulaikyta viena cigarečių siunta su visu automobiliu – menkas nuostolis kontrabandininkams. Jų nesustabdo prarasti 60 ar net 100 tūkst. litų.
„Kontrabandą organizuojantys vadai nesėdi prie sienos. Į tą sistemą nei aš, nei jūs taip lengvai nepakliūtume. Galime užlipti ant Rambyno kalno ir šaukti: „Meskit šen cigaretes!“ Atgarsio tikrai nesulauksime. Mes bendradarbiaujame su žvejais, prašydami, kad informuotų apie įtartinus veiksmus. Pasieniečius mokome nepraeiti pro žvejus, kuo daugiau su jais bendrauti“, – pasakoja Z.Žymančius.
Vaikai sugrįžo
Pagėgių gimnazijos direktorius Vaclovas Navickas paskaičiavo, jog pernai per pirmąjį pusmetį vaikai be pateisinamos priežasties praleido 44 tūkst. pamokų. Šiemet per tą patį laikotarpį – tik 9 tūkstančius.
Direktorius teigia, jog kontrabandininkai į savo verslą dažniausia įtraukdavo 14-16 metų vaikus, nes jie dažniausiai būna neturėję reikalų su policija. Šešiolikmečius samdydavo rečiau, o pilnamečių beveik neįsileisdavo. „Vaikai ateidavo į mokyklą nemiegoję, budėję visą naktį. Per pamoką suskambus telefonui, atsistodavo ir išeidavo iš klasės. Dabar malonu ateiti į klases, kuriose, tarkim, nėra dviejų mokinių. Vienas serga, o kitas – varžybose.“
V.Navickas mano, jog dabartinių vienuoliktokų ir dvyliktokų karta – jau prarasta. Dirbdami naktimis, mokymosi prasme jie gerokai atsiliko nuo bendraamžių ir ne kiekvienas subėga juos pasivyti. „Tame versle dalyvavo ne tik vaikai iš asocialių šeimų. „Gegutėmis“ miške kukavo ir normaliai gyvenančių bei dirbančių tėvų vaikai“, – pasakoja direktorius.
Jis įsitikinęs, kad sunykus kontrabandai, skurdas ir bedarbystė Pagėgių gyventojams negresia, tačiau neigiamos pasekmės jaučiamos jau dabar: „Padaugėjo vagysčių. Dingsta įvairių rūšių metalas, iš automobilių išsiurbiami degalai. Tai jau tampa masiniu reiškiniu. Anksčiau žmonės sakydavo, kad kontrabanda nėra didelis nusikaltimas. Geriau jau tegul daro tokius darbus nei vagiliauja. Natūralu, kad per daugybę metų čia nusistovėjusias kontrabandos tradicijas išgyvendinti ir kovoti su jų pasekmėmis bus nelengva. Per dieną niekas nepasikeis.“
V.Navickas pasidžiaugė, kad kontrabandininkai į savo ratą neįtraukė Pagėgių inteligentijos – gydytojų, daugelio mokytojų. „Mokyklose net per rugsėjo 1-osios šventę vaikams aiškiname, jog „šitas biznis“ – laikinas. Tai, ką jie dabar dėl kontrabandos paaukos, niekada nesusigrąžins. Klausiau pasieniečių sulaikytų vaikų: ar iš tos veiklos jie bent susitaupė pinigų? Jie atsakydavo: nieko panašaus, direktoriau. Tų pinigų taip greitai nelieka...“
