Lietuvos raudonosios knygos pirmasis sąrašas, kuris šiuo metu vadinamas Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašu, buvo patvirtintas 1976 metais. Daugėjant informacijos ir tyrimų duomenų Lietuvos raudonosios knygos komisija siūlo šį sąrašą 2019 m. sutrumpinti.
V.Rašomavičiaus teigimu, nors tarptautinėje praktikoje metodika, siekiant patvirtina nykstančių rūšių sąrašą, yra gana dažnai taikoma ir įprasta, Lietuvoje tai buvo atlikta pirma kartą. Norint tai atlikti tinkamai, specialistams būtina žinoti daugybę aspektų.
Iš tiesų tas darbas buvo didelis ir naujas. Nors metodika jau seniai žinoma ir seniai naudojama kituose kraštuose [...], bet Lietuvoje tai buvo pabandyta padaryti pirmą kartą. Vertinant rūšis (apibendrintai sakome taksonus) reikia žinoti, kokia yra vienos ar kitos rūšies būklė, kokios yra tos rūšies populiacijų (jų gyvenimo būdo) keitimosi kryptys ir kokios yra grėsmės“, – nurodo V.Rašomavičius.
Anot jo, suvedus šiuos duomenis į matricą, rūšis priskiriama vienai ar kitai pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (IUCN) naudojamai kategorijai. Pašnekovas pabrėžia – šis vertinimas tėra vienas iš požymių, pagal kuriuos viena ar kita rūšis gali būti įtraukta arba išbraukta iš Lietuvos saugomų rūšių sąrašo.
„Be jų dar yra ir kiti kriterijai. Tai gali būti istorinis kriterijus, t. y. tradicija saugoti mūsų krašte vieną ar kitą rūšį. Galų gale, yra ir ekonominiai kriterijai. Kartais mokslininkai pageidauja arba žino, kad viena ar kita menkiau visuomenei žinoma rūšis, kokia nors smulki kerpė arba grybas, yra nykstantis, bet valstybė gali turėti kitokį prioritetą“, – sako V.Rašomavičius.
Jo aiškinimu, pasitaiko atvejų, kai valstybė pasirenka išsaugoti ne smulkų augalą, gyvūną ar grybą, bet žmonėms labiau žinomą ar paprasčiausiai didesnį: „Galbūt išsaugoti tą smulkų daiktą ne taip apsimoka kaip labiau žinomą, pavyzdžiui, kokį nors paukštį ar kokį nors lokį, kuris pas mus laikas nuo laiko atkeliauja.“
Iki šiol galiojęs nykstančių rūšių sąrašas sutrumpės beveik 200 rūšių. Kaip teigia V.Rašomavičius, tai lekia kelios priežastys. Jis atkreipia dėmesį, kad tai iš dalies lemia ir anksčiau prastai nustatyti kriterijai.
„Kartais senoji mūsų mokslininkų karta net emocionaliai į tai žiūrėdavo – koks nors gražus augalas pakliūdavo į tą knygą, į tuos sąrašus. Dabar viskas buvo iš naujo įvertinta ir pasirodė, kad yra tokių objektų, kurių statusas nėra visiškai aiškus“, – tvirtina V.Rašomavičius.
Jo aiškinimu, kai kurios rūšys paprasčiausiai jau spėjo ir išnykti, kitos – nei nyksta, nei jų skaičius didėja. Pašnekovas pateikia pavyzdį – vandens lelijos, kurios iki šiol priklausė raudonajai knygai, iš jos braukiamos, nes jų yra tiek pat, kiek buvo visada. Be to, kartais net ir specialistams sudėtinga atskirti vienas lelijų rūšis nuo kitų.
„Vandens lelijų yra keletas rūšių. Jeigu į raudonąją knygą galime įrašyti mažažiedę vandens leliją, kurią sunku atskirti nuo tos populiaresnės baltosios lelijos, kaip valstybė užtikrins tokio objekto apsaugą, jeigu mokslininkui sunku atskirti vieną rūšį nuo kitos? Ką darys koks nors inspektorius pamatęs beplaukiojančią porelę valtyje, kuri prisirovė lelijų. Juos – bausti ar paleisti? Kas įrodys, kad čia būtent išrovė saugomą leliją?“ – sako V.Rašomavičius.
Vis dėlto saugomų rūšių sąrašą papildys ir naujos saugomos rūšis, kurios anksčiau jam nepriklausė. V. Rašomavičiaus teigimu, kadangi IUCN kriterijai saugo visus augalus, gyvūnus ir grybus, galiausiai raudonojoje knygoje gali atsidurti ir šernas, nes pastaruoju metu jie naikinami dėl plintančio kiaulių maro.
Pagal LRT RADIJO laidą „Ryto garsai“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.
