Dėl šio interviu buvo deramasi daugiau nei mėnesį ir konsultuojamasi su psichologe. Nors Lietuvoje kasmet nusižudo po 1 000 žmonių ir šis įvykis paliečia dešimtkart daugiau asmenų, norinčių ir galinčių apie tai kalbėti beveik nėra.
Žmonės jaučia kaltę, baimę, pyktį, liūdesį, neretai – ir gėdą. Nelengva įtikinti, kad reikia apie tai kalbėti vardan kitų – tų, kurie yra ant savižudybės slenksčio ir mano, kad jie niekam nerūpi; tų, kurie irgi patyrė artimojo savižudybę ir galvoja, kad jie vieni taip blogai jaučiasi; ar tų, kurie nežino, kaip tokią netektį patyrusį žmogų paguosti.
Nors Lietuvoje kasmet nusižudo po 1 000 žmonių ir šis įvykis paliečia dešimtkart daugiau asmenų, norinčių ir galinčių apie tai kalbėti beveik nėra.
Galų gale tų, kurie už akių svarsto: negi niekas negalėjo žmogui padėti? Negi niekas nematė, kad jam blogai?
Apie viską atvirai pasakoja Inga, Akvilė ir Laima (vardai pakeisti). Iš jų istorijų taps akivaizdu, kad likimas nepašykšti kelių išbandymų vienu metu. Kad tai atlaikytum, reikia artimųjų, draugų, aplinkinių paramos. Ir žinojimo, kad ir tai praeis.
Pasikorė močiutė, vėliau – ir mama
29-erių Laima užaugo pedagogų šeimoje. Kai jai buvo trylika, pasikorė močiutė, mamos mama. Laimai ir jos broliui tėtis tepasakė šį faktą ir apie tai jų šeimoje daugiau niekada nebuvo kalbama.
„Po to įvykio mama trejus metus tik gerdavo vaistus, verkdavo ir miegodavo. Nesuprasdavau, kodėl ji visąlaik miega, būdavo labai baisu, o niekas nieko nepaaiškindavo. Kažkaip net nesusiejau to su močiutės mirtimi“, – prisimena moteris.
Apie dešimt metų po močiutės savižudybės abu Laimos tėvai vaikščiojo pas psichologus. Laimos mama sirgo depresija. Kai pasidarydavo bloga ar liūdna, ateidavo pas Laimą arba jos tėtį. Abu, kaip galėdavo, stengdavosi padėti, pateikdavo argumentų, kad moteris – labai reikalinga ir mylima.
Tačiau vieną dieną – tai buvo 2010-ųjų balandžio 12-oji – kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia – mama pasikorė.
Prieš pat savižudybę ji Laimai paskambino. Dukra, neleidusi mamai nieko pasakyti, pasisveikino ir pasakė, kad jai po valandos paskaita, kuriai visai nepasiruošė, tad negali kalbėti. Mama pažadėjo paskambinti vėliau, bet to nepadarė. Kai po paskaitos dukra bandė mamai prisiskambinti, ji jau buvo negyva.
Laima mano, kad mama norėjo su ja atsisveikinti.
„Ar labai verktum, jei manęs nebūtų?“
„Po to, kai mamytė nusižudė, man su tėčiu pradėjo atrodyti, kad buvo labai daug ženklų, kurių neįvertinome, – atsidūsta Laima. – Iki tol jie neatrodė kažkuo kitokie. Ji buvo liūdnesnė, tačiau tai jau buvo matyta, išgyventa.
Mėnesį prieš mamos savižudybę merdėjo tėčio tėtis, mano senelis. Jis sirgo vėžiu, tad tėtis pastoviai važiuodavo pas jį į kitą šalies galą. Dėl to neturėjo emocinio laiko mamytei. Be to, jai mokykloje beveik perpus buvo sumažinę darbo krūvį, ji labai išgyveno.“
Moteris prisimena, kaip kartą joms su mama besipykstant, mama paklausė: ar labai verktum, jei manęs nebūtų? Laima supyko, kad manipuliuojama jos jausmais.
Galbūt mama jau tada galvojo apie savižudybę, spėja Laima.
„Aš tikrai nenorėjau, kad ji taip padarytų. Aš jos neatstūmiau. Norėčiau, kad taip nebūtų nutikę. Galvoju, kad tiesiog nepasisekė – ir man, ir tėčiui. Mama įkrito į liūdesį ir nepaprašė pagalbos“, – paklausta, ar ir ją kankino ta slegianti kaltė, kas paprastai būdinga savižudžių artimiesiems, atsako Laima.
Prireikė psichologinės pagalbos
Laimai po mamos mirties teko gyventi vienai penkių kambarių bute, nes tėtis gyveno sode. Moteris taip nenorėdavo būti namie, kad iš darbo eidavo pėsčiomis, tempdama koją už kojos.
Tokiomis akimirkomis ne tiek svarbu, ką pasakyti žmogui, kiek išklausyti ir sugebėti išbūti jo liūdesy. Dauguma nori jį nutraukti, nes sunku matyti kito ašaras.
„Man kiekviena namų vieta be mamos atrodė visiškai kitokia. Negalėjau išbūti su savimi. Turėjau rašyti baigiamąjį magistro darbą, tačiau mintys sukdavosi tik apie mamytę, bėgdavo ašaros. Įsijungdavau BBC radiją, kad prablaškytų, ir būdavo taip: klausau radijo, tuo pat metu bandau rašyti magistro darbą ir dar galvoju apie mamytę.“
Po trijų savaičių Laima suprato, kad vienai susitvarkyti su savo išgyvenimais per sunku. Ji su tėčiu nusprendė lankyti psichologų Pauliaus Skruibio ir Jelenos Trofimovos vedamą nemokamą nusižudžiusiųjų artimųjų emocinės paramos grupę. Ten jau buvo ir kita straipsnio herojė Inga, o vėliau atsidūrė ir trečioji – Akvilė.
Laima pasakoja, kad tiek jai, tiek jos tėčiui ši grupė labai padėjo.
„Tokiomis akimirkomis ne tiek svarbu, ką pasakyti artimojo savižudybę patyrusiam žmogui, kiek svarbu jį išklausyti ir sugebėti išbūti jo liūdesy. Dauguma nori jį nutraukti, pradeda kalbėti nesąmones, nes sunku matyti kito ašaras. Bet tik tiek tereikia – kad apkabintų ar tiesiog pabūtų, nebūtina kažką sakyti“, – teigia Laima.
 |
| Kapinės |
Per metus neteko brolio ir tėčio
28-erių Inga prieš ketverius metus neteko brolio – jis žuvo, o 2009-ųjų lapkritį pasikorė jos tėtis.
Apie tėčio savižudybę Inga sužinojo tik kitą dieną, nes moteris gyvena Vilniuje, o jos artimieji kitame mieste. Jie, norėdami apsaugoti Ingą, šią žinią nutarė pranešti ne iš karto.
„Dabar džiaugiuosi tuo, kaip man buvo apie tai pranešta. Man pasakė: „Viskas gerai, nusiramink... Tėčio nėra.“ Aš nujaučiau, kad kažkas negerai, todėl pirmiau nuramino, aš atsipalaidavau ir galėjau priimti tą žinią. Šokas ir stresas atėjo palaipsniui.
Po brolio mirties mūsų šeimoje visi išgyveno tą netekties liūdesį. Apie tai daug kalbama nebuvo, bet tai galėjai jausti. Dar tais metais ir spaudoje, ir aplinkoje buvo jaučiama ekonominė krizė. Aš nemačiau, kad tėčiui taip blogai. Jis nesirgo depresija, bet, manau, tai buvo jos užuomazga. Namo grįždavau retai, o grįžusi galvodavau, kad jis labai pavargęs, liūdnas. Tai siejau su darbo krūviu ir brolio mirtimi.
Aš neradau atsakymo, kodėl tėtis taip pasielgė. Jis nebuvo toks žmogus, iš kurio to tikėtumeisi. Anksčiau buvo labai gyvybingas, energingas, visiems labai padėdavo. Man visada buvo autoritetas ir atrodė šviesus žmogus.
Po netekties buvo kalbančių, jog matėsi, kad tėčiui blogai. Neva jis skųsdavosi, kad jam niekas negali padėti, net psichologai. Mes, šeima, to nežinojome“, – liūdnai pasakoja Inga.
Tėčio savižudybė prilygo išdavystei
„Ilgą laiką galvojau, kad tai ne mano gyvenimo istorija. Buvau apstulbusi ir nesupratau, kodėl tėtis taip padarė. Nebuvo su kuo pasikalbėti, artimieji ir draugai apie tai šnekėti nelabai norėjo. Galvojau, kad išprotėsiu, nebesupratau, kas aplink vyksta.
Jaučiausi išduota tėčio, tarsi visas gyvenimas, praleistas kartu, būtų bevertis. Sunku buvo suprasti, kaip tiek metų puoselėtus santykius galima užbaigti per akimirką?
Iki tėčio savižudybės jis visą mano gyvenimą būdavo šalia. Kasdienybė, metų ciklai dėliodavosi su veiksmu, ryšiu, buvimu kartu ir atsiminimais. Ir staiga tu viską turi išbraukti, nes supranti, kad to daugiau niekada nebebus. Ilgai negalėjau susitaikyti, kad, pavyzdžiui, nebevažiuosim kartu į kelionę, negalėsiu panorėjus jam paskambinti ir pasikalbėti ar tiesiog pasijuokti.
Kad priimčiau mirtį kaip realų faktą, man reikėjo su kažkuo būti, kalbėti apie tai. Jaučiausi išduota tėčio, tarsi visas gyvenimas, praleistas kartu, būtų bevertis. Sunku buvo suprasti, kaip tiek metų puoselėtus santykius galima užbaigti per akimirką? Norėjosi žinoti, kad dar esu kažkam reikalinga, todėl stengiausi nebūti viena. Galvoje sukosi daug klausimų, o atsakymų nebuvo.“
Inga pasakoja, kad po tėčio netekties išgyveno jausmą, kad yra tarp krūvos žmonių, bet visiškai viena. Moteris sapnuodavo košmarus, kad krenta į bedugnę ir krisdama neranda už ko užsikabinti ir išsigelbėti.
Tėtis buvo jos ramstis, kuriam rūpėjo, kaip dukrai sekasi, patardavo įvairiais gyvenimo atvejais. Netekusi jo Inga pasijuto nesaugi.
„Po brolio mirties raminau save: praeis metai, bus šiek tiek lengviau. Metams nepraėjus vėl artimojo netektis. Atsirado baimė, kad neatsitiktų kažkas panašaus. Nežinojau, ar būsiu tiek stipri, kad atlaikyčiau dar vieną netektį.“
Priimti savižudybės faktą prireikė metų
Inga džiaugiasi, kad turėjo draugę, kuri ją išklausydavo, suprasdavo. Moteris porą mėnesių pas draugę gyveno, nes viena būti negalėjo.
Moteris prisipažįsta, kad ir dabar jai kartais būna liūdna, tačiau jaučiasi ramiau. Tą įvykį priima kaip faktą, kurio negali pakeisti. Ji teigia padariusi išvadą, kad tai nebuvo visiškai sąmoningas tėčio pasirinkimas.
„Iš mano lūpų žodžiai „tėtis pasikorė“ pirmąkart išsprūdo tik po metų. Sunku suvokti, kad taip padarė. Aš nesirinkau, kad mano tėtis nusižudytų. Teko susitaikyti, kad ne viską, kas gyvenime vyksta, gali kontroliuoti. Tai gyvenimo mokykla.“
 |
| Kartais likimas atneša kelias nelaimes vienu metu. |
Tėčiui vėžys, vyrui – psichikos liga
Trečiosios straipsnio herojės 34-erių Akvilės patirtis – šviežiausia. Nuo jos vyro ir šešerių metų sūnaus tėvo savižudybės praėjo vos dveji metai, tad ramiai apie tai kalbėti jaunai mamai sunku. Ji jaudinasi, kalba tyliai, balsas virpa.
„Apie vaiko tėvo mirtį sužinojau žiauriai. Paskutinė su juo kalbėjau telefonu. Buvo parašęs žinutę: apkabink nuo manęs vaiką. Sutrikusi paskambinau ir pasakiau, kad pats vaiką pabučiuos, juk pasimatysim greit. Pasakė: taip, vakare susitiksim. Man važiuojant iš darbo paskambino jo sesuo ir pasakė, kad negali jam prisiskambinti, o visas rajonas kalba, kad jis nušoko nuo namo. Puoliau skambinti. Iš pradžių niekas neatsiliepė, o vėliau ragelį pakėlė policija...“
Akvilė neslepia, kad paskutiniu metu daug barėsi su vaiko tėvu ir ieškojo buto, kad galėtų laikinai pagyventi atskirai. Jai atrodė, kad vyras tiesiog labai pavydus, nes perdėtai persekiodavo ir tikrindavo Akvilę. Dabar, viską įvertinusi, moteris mano, kad jis sirgo kokia nors psichikos liga.
Likus metams iki savižudybės vyras leido Akvilei suprasti, kad neturi kur eiti ir jei jie išsiskirtų, jis gyventi nebenorėtų. Akvilė paskambino vyro mamai ir paprašė, kad parodytų dėmesį sūnui, nes prisiimti tokią atsakomybę vienai buvo per sunku.
Praėjus kiek laiko, tai užsimiršo. Po metų Akvilė sužinojo, kad jos tėtis serga vėžiu, todėl ilgą laiką praleisdavo ligoninėje, o grįžusi padėdavo galvą ant pagalvės ir „atsijungdavo“.
„Matydavau, kad vyras geria vaistus, jis sakė, kad jam kažkas darosi. Galvodavau, kad migdomuosius, nors vėliau sužinojau, kad tai buvo antidepresantai. Po visų įvykių supratau, kad ženklų apie galimą savižudybę buvo daug, bet mano aplinkoje niekas nebuvo taip pasielgęs, todėl nesitikėjau, kad apskritai žmogus galėtų taip padaryti.“
Po vyro savižudybės Akvilė jautė labai didelę kaltę. Dabar ji teigia dalį jos išdalijusi kitoms aplinkybėms.
„Yra patvirtinta, kad tokiu būdu artimųjų netekusiesiems žmonėms patiems kyla minčių apie savižudybę. Bijojau to... Norėjau net ant to namo užsiropšti, nuo kurio jis nušoko. Nepavyko man to padaryti. Nežinau, kas mane ten nešė, kokie jausmai būtų apėmę“, – nuleidusi akis svarsto moteris.
Kaltę vertė marčiai
Akvilės šeima – emociškai stipri, todėl sunkiausiu metu dukrą labai palaikė, bet vėliau apie tai kalbėti nebenorėjo. Nusižudžiusiojo šeima elgėsi priešingai – marčiai vertė kaltę.
„Aš juos suprantu, jis buvo jiems labai brangus. Tėvai turėjo rasti pateisinimą. Aš kaip motina įsivaizdavau, kokį skausmą jie galėjo patirti. Anytai sakiau: pykit ant manęs, kiek norit, kad tik jums lengviau pasidarytų.“
Kiekviename žingsnyje Akvilė prisimindavo savo mylimąjį. Ji pasakoja, kad daug kartų reikėjo atlikti tą patį veiksmą, judesį vienai, kad nebegalvotų apie vyrą ir išmoktų gyventi be jo.
Moteris lankė ne tik emocinės paramos grupę, bet asmenines psichologo konsultacijas. Pavyzdžiui, ji nežinojo, kaip keturmečiui sūnui pasakyti, kad tėtis mirė. Vaikas nuolat klausdavo: kur tėtis? Psichologas patarė neslėpti to nuo vaiko, tik berniukas nežino, kokiu būdu mirė jo tėvas.
Vaikas – gyvenimo prasmė
Prieš savižudybę Akvilės vyras kilo tame name, nuo kurio vėliau nušoko, liftu. Jame buvę pažįstami paklausė, kur važiuoja. Nusižudyti, atsakė. Akvilė mano, kad jis tai ištarė šypsodamasis, todėl niekas į tai nežiūrėjo rimtai.
Jis gal galvojo, kad visiems bus lengviau, kai jo nebus. Bet juk taip toli gražu nėra. Niekada neatleisiu jam, kad atėmė galimybę iš sūnaus apkabinti savo tikrąjį tėvą ir pasakyti, kad myli jį.
„Nusižudžiusiųjų artimųjų emocinės paramos grupėje esame kalbėję, kad žmogui, kuris nusprendžia nusižudyti, tuo metu lyg ir palengvėja, todėl, manau, kad jis pakankamai gerai tuo metu, kildamas liftu, jautėsi. Jis gal galvojo, kad visiems pasidarys lengviau, kai jo nebus. Bet juk taip toli gražu nėra. Niekada neatleisiu jam už tai, kad atėmė galimybę iš savo sūnaus apkabinti savo tikrąjį tėvą ir pasakyti, kad myli jį... Niekas to nepakeis.“
Nepalūžti ir visomis išgalėmis kabintis į gyvenimą moteriai padeda sūnus. Akvilė, stovėdama prie karsto, velioniui vyrui pažadėjo užauginti judviejų vaiką. Tai tapo moters gyvenimo tikslu.
„Gaila, kad žodžiais nenusakysi visų tų jausmų ir jų aštrumo, kurie apima po tokio įvykio, – baigiantis pokalbiui prasitaria moteris. – Tie jausmai susipina ir jie tokie prieštaringi: baimė-kaltinimas, meilė-pyktis-gailestis, liūdesys, pasimetimas-netikėjimas-atmetimas, pakraupimas. Sunku net įvardyti ir tai veda iš proto. Reikia daug laiko, kad jausmai aprimtų, lyg išsiskirstytų širdyje ir galvoje į atskiras lentynas.“
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
|---|---|---|
| Vaikų linija www.vaikulinija.lt | 116 111 | Kasdien 11.00–21.00 val. |
| Jaunimo linija www.jaunimolinija.lt | 8 800 28888 | Visą parą |
| Vilties linija, psichologinė pagalba suaugusiems www.kpsc.lt | 116 123 | Visą parą |
| Pagalbos moterims linija | 8 800 66366 | I–V 10.00–21.00 val. |
| „Linija doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba) | 8 800 77277 | I–V 16.00–20.00 val. |
| Dingusių žmonių šeimų paramos centras |
8 800 26161, (8 5) 277 3135 |
I–V 8.00–16.00 val., Visą parą |
| Panevėžio paguodos telefonas | (8 45) 500 965 | I–V 20.00–8.00 val. |
| Vilniaus moterų namų krizių centras | 8 800 22008 | I–V 9.00–17.00 val. |
| Vaiko raidos centras | (8 5) 275 7564 | Visą parą |
Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami.
