R.Stankevičius gimė 1944 metais Marijampolėje. 1962 metais įstojo į Černigovo aukštąją karo aviacijos mokyklą, kurią baigė 1966 metais. Nuo tada tarnavo Lenkijoje, Egipte, Turkmėnistane. 1975 metais R.Stankevičius baigė SSRS Aviacijos pramonės ministerijos skrydžių tyrimų instituto lakūnų bandytojų mokyklą ir ten dirbo lakūnu bandytoju – atlikdavo sudėtingus bandomuosius skrydžius. 1977 metais jis buvo paskirtas į specialaus pasirengimo grupę skrydžiui kosminiu laivu „Buran“.
„Negaliu trumpai pasakyti, kas tai buvo per žmogus, kas per darbai, kas per žygiai. Klausydavausi jo, o jis turėjo kantrybės man aiškinti, kai stengdavausi suvokti lakūnų bandytojų darbo specifiką, kosmines temas. Jis buvo profesionalas, labai mylimas ir gerbiamas. Kaip žmogus buvo labai šiltas ir ramus“, – „15min“ pasakojo Edmundas Ganusauskas, maždaug dešimtmetį pažinojęs R.Stankevičių ir knygoje „Lemties kilpa“ aprašęs jo gyvenimą.
Nesulaukė savo eilės
Tuomet, kai Sovietų Sąjunga, sekdama amerikiečių pavyzdžiu, nusprendė pastatyti daugkartinį kosminį laivą „Buran“, būsimų kosmonautų grupė buvo atrinkta būtent iš lakūnų bandytojų.
 |
| /Rimantas Stankevičius |
Kosmonautai treniravosi pagal specialią programą: turėdavo suvaldyti dideliu greičiu žemyn smunkantį milžinišką, per šimtą tonų sveriantį, lėktuvą-laboratoriją Tu-154 ir nusileisti juo tokia trajektorija, kokia, remiantis skaičiavimais, turėtų iš orbitos grįžti daugkartinis kosminis laivas.
Kad priprastų prie nesvarumo būsenos ir neįprastos aplinkos, kandidatus pilotuoti „Buran“ buvo nutarta prieš tai pakelti į kosmosą įprastais kosminiais laivais „Sojuz“.
„Kosmonauto kvalifikacija Rimantui buvo suteikta 1980 metais, praėjus ketveriems metams jis buvo į orbitą su „Sojuz“ kilusio lakūno bandytojo Igorio Volko dubleris. Kitą sykį, kai į kosmosą turėjo skristi lietuvis, „Sojuz“ buvo sugadintas per bandymus. Atrodė, kad nemeluos trečias kartas ir Rimantas jau tikrai pakils, tačiau vadovybė staiga nusprendė, kad R.Stankevičiui kosminiame laive nėra vietos, nes grįžtantis į Žemę aparatas turės pargabenti iš kosminės stoties kažkokį krovinį. Atidavęs kosmosui dešimt metų ir begalę jėgų, Rimantas buvo nusivylęs, juo labiau kad akivaizdžiai strigo daugkartinio naudojimo kosminio laivo „Buran“ programa. Jis sielojosi ir kalbėjo negalįs į Lietuvą grįžti nepakilęs į kosmosą“, – prisiminė E.Ganusauskas.
Galiausiai „Buran“ projektas visiškai subliūško. 1988 metų rudenį aparatas sėkmingai pakilo į kosmosą automatiniu būdu, tačiau pilotuojamas kosmonautų orbitoje nė karto taip ir nepasirodė. „O tie vyrai treniruodamiesi negailėjo nei sveikatos, nei laiko, tik, deja, bergždžiai“, – kalbėjo E.Ganusauskas.
Tragiška žūtis
R.Stankevičius žuvo per lėktuvo katastrofą Italijoje, kur Salgaredos aeroklube vykusios šventės metu turėjo pademonstruoti skrydį naikintuvu.
Į Italiją 1990 metų rugsėjį didžiulė rusų delegacija skrido laineriu „Il-62“, o R.Stankevičius šalia jo skriejo naikintuvu „Su-27“. Didysis lėktuvas nutūpė Venecijoje, o lietuvis turėjo leistis Rivolto karinėje bazėje, nuo kurios iki Salgaredos buvo maždaug 50 kilometrų.
Nors ir buvo žadėta, piloto nepasitiko italų karo lėktuvai, todėl R.Stankevičius aerodromą turėjo rasti pats. Tai, anot E.Ganusausko, nebuvo paprasta: apie lietuvio pilotuojamo naikintuvo navigacinės sistemos defektus buvo žinoma dar Maskvoje. Pilotą valdžia esą privertė skristi į Italiją tik todėl, kad būtų įvykdyti tarptautiniai įsipareigojimai.
 |
| Edmundas Ganusauskas |
Šventės dieną, rugsėjo 9-ąją, R.Stankevičiaus „Su-27“ Salgaredoje pasirodė vėluodamas – greičiausiai klaidžiojo virš saulėje išdegusių Italijos laukų, kol rado nedidelį aerodromą.
„Liko neaišku, kokios aplinkybės Rimantą varė į kampą, bet jo skridimas iš pat pradžių labai skyrėsi nuo to, kurį išvakarėse jis demonstravo per repeticiją. Vadinamąją mirties kilpą jis atliko per žemai. Vėliau tyrėjai į aktą įtraukė ir punktą apie galimą aukščio prietaiso gedimą. Pilotuojant tokį lėktuvą, kaip „Su-27“, vizualiai įvertinti aukštį tikriausiai labai sudėtinga. Kad yra per žemai, R.Stankevičius suprato tik antroje kilpos pusėje, kai lėktuvas atsidūrė vertikalioje padėtyje. Rimantas darė viską, kas tokioje situacijoje įmanoma, tačiau jam pritrūko kokių dvidešimt ar trisdešimt metrų aukščio“, – kalbėjo E.Ganusauskas.
Aerodrome, virš kurio vadinamąją mirties kilpą brėžė R.Stankevičiaus lėktuvas, buvo susirinkusi minia žmonių, šalia stovėjo namas. „Paskutinis jo valios blyksnis buvo tai, kad jis nuspaudė koja pedalą ir nukreipė lėktuvą į šalį nuo žmonių. Vis dėlto vienas žmogus žuvo, dar buvo sužeistų, bet didelių aukų išvengta“, – sakė pašnekovas.
Rašytojo nuomone, vienintelį lietuvį kosmonautą pražudė sovietinė netvarka – R.Stankevičiaus skrydžiui nebuvo skirta jokio personalo, net profesionalaus skrydžių vadovo, kuris būtų pastebėjęs, kad viršutiniame mirties kilpos taške lėktuvas yra per žemai, ir perspėjęs pilotą. Tokiu atveju gal būtų pavykę išvengti tragiškos baigties.
