Valdžia parsiduoda?
Iš suneštų knygų, kurios vėliau atguls Vilnijos krašto bibliotekose, buvo kuriama simbolinė gynybinė siena.
„Knygynas – ne verslas, savivaldybė jo neišlaiko, jis pats išsilaiko. Dar man būnant meru visokie verslininkai, kaip kokie katinai aplink lašinius, slankiojo aplink, norėdami šią vietą išnaudoti savo verslo reikmėms. Atsilaikėme. Dabartinė valdžia, matau, palūžo, parsidavė už magaryčias“, – kaltinimus metė Kauno miesto tarybos opozicijos lyderis Andrius Kupčinskas.
Anot jo, jei valdžia nori knygyne daryti permainas, įpūsti naujo vėjelio, lai atleidžia ilgametę šio knygyno direktorę, paskiria kitą ir ima tvarkytis kitaip.
„Aš pats lankausi knygyne ir priešais jį veikiančioje „Spurginėje“ bent kartą per mėnesį. Ši vieta – Kauno veidas. Tokių knygų, kokios yra pardavinėjamos čia, nerasi jokiame tinkliniame knygyne. Nes juose nėra dalies leidyklų knygų. Pažiūrėkite, kuo virto Vilniaus centrinis knygynas. Dabar ten – kavinė su keliomis knygų lentynomis“, – patikino A.Kupčinskas.
Jo žmona Jurgita Kupčinskienė ir bendrapartietis Gediminas Žukauskas – šios akcijos sumanytojai.
„Kultūra – viso ko pamatas. Kodėl tuomet mes viską bandome pradėti statyti nuo stogo? Ne viskas šiam pasauly matuojama pinigais. Yra dar ir dvasingumo matas“, – teigė G.Žukauskas.
Esminis skirtumas tarp tinklinių ir netinklinių knygynų yra tas, kad didžiausius Lietuvos knygynų tinklus valdo leidyklos, kurios yra suinteresuotos visų pirma propaguoti savus leidinius. Netinkliniams knygynams tai negalioja: jie gali pardavinėti tai, ką nori.
Atėjo eilė knygynui išnykti
Pasisakė ir jaunimo organizacijų, rašytojų, Senamiesčio bendruomenės atstovai. Vienas rašytojas patikino, jog Centriniame knygyne nuolat pristatomos bet kokio saviveiklininko knygos, kurios vietos neranda „pegasuose“ ir kt. komercinėse knygų parduotuvėse.
„Šie metai – juk Knygnešių metai. Taip mes mylime knygas? Juk Kaunas nori tapti kultūros sostine. Kaip ja taps, jei kultūrai vietos, kaip matome, nėra. Kauno valdžiai svarbi kultūra ar verslas?“, – teiravosi vienas jaunas poetas.
„Jei valdžia galvoja, jog naujoviško knygyno su vieta atsigerti kavos reikia jaunimui, tai pasakysiu, kad taip tikrai nėra. Aš į šį knygyną einu ne kavos gerti, o ieškoti rimtų filosofinių knygų, kurių net su žiburiu nerasi „Pegase“. Einu dėl atmosferos, ilgamečių malonių darbuotojų, netgi kvapo.
Liūdna pasidarė, kai pamačiau, jog buvo nugriauta „Kauko“ kavinė. Dabar ten išdygs biurų ar gyvenamasis pastatas. O galima buvo atgaivinti. Ne viena vieta sunaikinta. Pavyko išsaugoti tik kino teatrą „Romuva“. Pusmetį kovojom. Nesvarbu, kokius politikus mes išsirenkame, atrodo, vienintelis vykstantis dialogas su jais – nuolatinė kova“, – teigė kita jauna mergina.
Kalbėjusieji prisiminė liūdną tik sentimentais virtusią kavinės „Tulpė“, restorano „Metropolis“, prekybos centro „Merkurijus“, „Ryšių kiemelio“, Ryšių istorijos muziejaus, Ąžuolyno meškučių cirko ir kt. baigtį. Anot jų, apie kultūrinio paveldo Kaune vietas netrukus bylos tik juodos gedulo lentelės. Lyg paminklai.
Užsiminta ir apie Laisvės al. naujos valdžios intensyviai pjaunamas senas liepas, po kuriomis sėdėdavo pats poetas Adomas Mickevičius. O kur dar skulptūros, kurias, stovėjusias šioje alėjoje, prieš savaitę išsivežė užmokesčio taip ir negavęs skulptorius Kęstutis Lanauskas.
Internete buvo sukurta peticija, skirta išsaugoti išnuomojamą Centrinį knygyną.
Vienos partijos akcija
Žodį tarė ir dabartinės valdžios atstovas, mero pavaduotojas Simonas Kairys, patikinęs, jog knygyno niekas nenaikina, jis išliks, tik įgaus kitą įvaizdį. O visas šis „pseudo mitingas“, anot jo, paprasčiausias konservatorių noras pasireklamuoti prieš rinkimus, vienos partijos rinkiminis šou.
„Yra politinė jėga, kuri visuomet susikuria priešus ir problemas. Labai apmaudu, kad į šitas politinius performansus įpinami žinomi miesto rašytojai. Centrinio knygyno niekas neprivatizuoja, baro jame neatidarys. Centrinis knygynas yra tapęs tikru miesto simboliu ir yra neatsiejama Laisvės al. dalis. Todėl miestas nieku gyvu jo neatsisakys ir šią tradiciją nenutrūkstamai puoselės toliau“, – sakė S.Kairys.
Pasak jo, reikia ne visomis išgalėmis stengtis išlaikyti stagnacijos apimtą įstaigą, o priešingai – stengtis ją atgaivinti.
„Dabartinis knygynas, kokį mes jį matome, neatitinka šiuolaikinio žmogaus poreikių. Ne savivaldybės funkcija „daryti verslą“, tačiau mūsų užduotis – rasti nuomininkus, kurie centrinį knygyną paverstų jaukia ir šiuolaikine vieta, kurioje būtų galime atsigerti kavos, vyktų edukaciniai renginiai, susitikimai su žinomais autoriais ir panašiai. Konkurso sąlygose pagrindinį dėmesį skirsime pasiūlymo kokybei“, – teigė S.Kairys.
Jo žodžiai buvo palydėti minios šauksmu: „Nemeluokit“. Susirinkę žmonės nepatikėjo tuo, kad knygyno vietoje išliks knygynas. Netgi pagrasė S.Kairį duoti pažadą. Šis davė.
Išsaugos unikalų interjerą
Pasak Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo, laimėjęs konkursą nuomininkas ne tik privalės tęsti knygyno veiklą, bet turės išsaugoti autentišką patalpų interjerą: baldus, langų formas, medines sienines lentynas, šviestuvus, knygyno kolonas ir kitą interjero apdailą.
Nuomos konkurso sąlygose numatyta dar vieną svarbi sąlyga – naujiesiems šeimininkams perduoti ir visus ligšiolinius Centrinio knygyno darbuotojus. Šiuo metu ten dirba devyni žmonės. 52 metus knygyne dirbanti jo vadovė, įvykdžiusi visas struktūrines permainas, ketina išeiti užtarnauto poilsio. Centrinio knygyno patalpų nuomos konkursą ketinama skelbti šįmet.
Kaip rodo pastarųjų ketverių metų finansinės centrinio knygyno ataskaitos, nuo 2012 metų knygynas kasmet patiria nuo 12 iki 16 tūkst. eurų siekiančius nuostolius.
Antradienį organizuotos akcijos pabaigoje pasiūlyta visiems susirinkusiesiems užeiti į Centrinį knygyną ir įsigyti po knygą.