Vos 16-os sulaikytas KGB, išmestas iš mokyklos, o vėliau už antisovietinę veiklą pašalintas ir iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, V.P.Plečkaitis buvo vienas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Klaipėdoje narių. Nepriklausomos Lietuvos politikas ir diplomatas 2000-aisias apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, o po trejų metų – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
Švenčių išvakarėse interviu 15min signataras pasidalijo mintimis, kam visų pirma turime būti dėkingi už Nepriklausomybę, kur mums reikėtų ypatingo budrumo ir kokia dovana Lietuvai geriausia šiandien.
– Jums asmeniškai Vasario 16 ar Kovo 11 reikšmingesnė?
– Abi šios šventės svarbios, abi jas prisimenu ir švenčiu. Vasario 16-osios Akto tėvai dar 1918 m. numatė, kad Lietuva turi būti demokratiška šalis – taip giliai ir toli į priekį mąstė. 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarai daug ką perėmė iš jų. Taigi, šios šventės susijusios, abi švenčiame kaip laisvės, demokratijos įtvirtinimą Lietuvoje.
– Kas Jums kaip Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarui įstrigę iš 1990-ųjų kovo 11 dienos?
– Tuomet lyg euforijoje buvome. Ne iki galo suvokdami, kad vyksta istorijos posūkis, kad esame jo liudininkai ir netgi kūrėjai.
Buvo kaip stebuklas: tas vienybės jausmas, skandavimas. Kita vertus, iš dabarties perspektyvos žiūrint – ir neaiškumas, o kas bus toliau, kaip viskas vystysis.
Ir iš tiesų ne viskas lengvai klostėsi. Įvyko visuomenės skaldymasis: per trumpą laiką vieni labai praturtėjo, kiti to negalėjo ar nėjo tuo keliu. Nuoskaudos išliko, ir tai nėra gerai. Jos išsilieja nepasitenkinimu.
Solidarizuoti visuomenės mums nepavyko. Nors kritišku momentu, kaip matome dabar, Lietuvos žmonės labai susivienija.
– Kam visų pirma turėtume būti dėkingi už Nepriklausomybę?
– Pirmiausia partizanams, kurie po antros Lietuvos okupacijos parodė drąsą ir ryžtą priešintis sovietiniam režimui.
Būdami kur kas silpnesni nei okupantas, Lietuvos partizanai drįso ginklu kovoti už Nepriklausomybę.
Ir nors partizaninį karą pralaimėjome, pasiaukojanti kova už laivę paliko antspaudą. Persidavė kartoms, kad už Nepriklausomybę reikia kovoti.
Nuslopinus partizaninį judėjimą, stiprėjo neginkluotas pasipriešinimas. Buvo leidžiama pogrindinė spauda, laisvą pasaulį pasiekdavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika.
Dalies aktyvios inteligentijos, kunigijos įvairiais būdais skelbtos laisvės ir nepriklausomybės idėjos neleido tautai užsimiršti sovietmečiu. Tų žmonių indėlis, manau, dar nėra pakankamai įvertintas, nors sudarė prielaidas Sąjūdžiui.
Pagrindinė jėga, kurios dėka 1990 m. kovo 11 pasirašėme Nepriklausomybės aktą buvo Lietuvos žmonės.
– Kokios priežastys lėmė, kad 1990 m. Nepriklausomybę sugebėjome atgauti taikiai?
– Manau, kraujo praliejimo pavyko išvengti dėl komunistinės sistemos griūties ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje. Prisiminkime, kad prieš mums paskelbiant Nepriklausomybę be kraujo praliejimo buvo suvienyta Vokietija.
Mums pasisekė ir todėl, kad su tarptautiniu išsilaisvinimo judėjimu sutapo mūsų tautos valia ir parodytas ryžtas susigrąžinti Nepriklausomybę.
Balsuoti už geriausią dovanos Lietuvai idėją, kuri bu įgyvendinta, kviečiame čia.
Kartais save iškeliam, kad kažką ypatingo padarėme, tačiau jeigu ne Sovietų Sąjungos bankrotas, griūtis, nežinia kada būtume išsivadavę. Vyko iš esmės pasaulį keičiantys procesai, o mes tapome jų dalimi.
Žinoma, Lietuvos visuomenė tuomet taip pat pademonstravo brandą, kurios neparodė, pvz., Baltarusija, netapusi nei visiškai nepriklausoma, nei savarankiška.
Lietuvos tauta, buvusi nepriklausoma prieškariu, išsaugojo laisvės idealą, dešimtmečiais jo siekė. Ir mums pavyko.
– Vis dėlto, kraujo praliejimo neišvengėme. Dabartiniai vaikai, paaugliai klausia, ar dėl situacijos Ukrainoje šiandien Lietuvoje baisiau negu per Sausio 13-ąją, kai mums teko atstovėti laisvę. Kaip Jūs į šį klausimą atsakytumėte?
– Manęs irgi daug kas klausia, ar bus karas Lietuvoje ir prisimena Sausio 13. Šlovė žmonėms, kurie savo krūtinėmis tuomet sustabdė Rusijos tankus!
Išties – baisu matyti Ukrainoje bombomis daužomus gyvenamuosius namus ir kasdien žūstančius nekaltus žmones.
Didelė neteisybė mažesnei tautai, kai ji užpuolama didesnės. Iš esmės net neaišku, dėl ko tą Ukrainą užpuolė. Ko tas Putinas nori iš Ukrainos? Kas jam trukdė šalia jos gyventi ir kurti gerovę savo šalyje? Tai sunkiai paaiškinami dalykai, bet, deja, vyksta.
– Matome žiauriai slopinamus Rusijos, Baltarusijos žmonių protestus prieš karą Ukrainoje. Mokykliniais metais dėl antisovietinių lapelių platinimo jūs taip pat buvote sulaikytas KGB, pašalintas iš mokyklos, o vėliau ir iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto. Kokia tikimybė, kad Rusijoje, Baltarusijoje pasipriešinimas nebus galutinai užslopintas, o augs, kaip iki Sąjūdžio ir Kovo 11 išaugo Lietuvoje?
– Sunku numatyti, kaip viskas klostysis. Savo mentalitetu, kultūra, istorine praeitimi mes labai skiriamės nuo rusų ir baltarusių. Kita vertus, Baltarusijoje matėme pasipriešinimą režimui, kuriam nuversti neužteko jėgų.
Boriso Jelcino laikais Rusijoje buvo demokratinis laikotarpis. Gaila, ji grįžo prie imperinės ideologijos, kaip Carinės Rusijos laikais, nuo Petro I ir gal net nuo Ivano Žiauriojo 16 a., kai prieš maskvėnišką civilizaciją kovojo Didžioji Lietuvos kunigaikštystė drauge su Lenkija.
Dėl Ukrainoje sukelto karo negana kaltinti tik Putiną. Jis nėra vienas, turi savo aplinką, rėmėjų. Jį palaiko reikšminga visuomenės dalis, taigi, irgi prisiima atsakomybę už tai, kas vyksta.
Jeigu Rusijos visuomenei demokratinės vertybės iš tiesų taps aktualios, ji atsisakys savo imperialistinių nuostatų, galbūt taps normalia europietiška valstybe. Kol kas to nematau.
– Esame liudininkai, kad valstybingumas ne tik gali būti atgautas, bet ir staiga pakibti ant plauko, kaip gresia Ukrainai, prieš ją Rusijai ėmusis karinės agresijos. Ar tiesa, kad istorija tai – karų istorija su trumpais taikos epizodais? Ko iš istorijos pasimokom ar, deja, ne?
– Nuo gentinės santvarkos žmonija kariavo dėl geresnio gyvenimo, duonos kąsnio, vyko pilietiniai, išsivadavimo, kolonijiniai karai. Po II Pasaulinio karo, kai 1945 m. buvo nugalėta Nacistinė Vokietija ir Japonija, iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, beveik 80 metų gyvenome taikiai, nors ne visi. Jugoslavijos subyrėjimas, deja, buvo kruvinas, musulmonai patyrė etninį genocidą ir tai tik vienas iš pavyzdžių.
Patarlė sako, kad istorija – gyvenimo mokytoja, o nežinantys istorijos lieka vaikais. Tačiau realybė rodo, kad iš istorijos nepasimokoma. Deja, klaidos nuolat kartojamos ir net sunku suprasti, kodėl.
Manome, kad 21 a. kažkuo ypatingas, tačiau iš tiesų niekuo negeresnis už praėjusius amžius, negali apsieiti be karų.
Mes buvome apsipratę su taika. Ir aš pats nebetikėjau, kad gali būti koks nors karas Europoje. Maniau, kad štai mūsų karta pragyvens taikiai. Lietuvos dar neužklupo karas, deja, jis vyksta visai netoli.
Dabar daug kalbame apie tai, kad reikia stiprinti šalies gynybą ir tai yra teisinga. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kariuomenės tikslas ne tik ginti šalį nuo priešų, bet ir išsaugoti kuo didesnį taikių gyventojų skaičių.
Neseniai perskaičiau knygą apie 1939 m. Suomijos karą (Sovietų Sąjungai pradėjus reikšti Suomijai teritorines pretenzijas Karelijos sąsmaukoje, motyvuojant tuo, kad tai esą būtina Leningrado saugumui užtikrinti).
Įstrigo faktas, kad per tris karo mėnesius Suomijos kariuomenė nukentėjo labiau nei civiliai gyventojai ir dėl to suomiai labai dėkingi savo kariams. Tai didelis dalykas.
Dabartiniai ir 20 a. karai yra labai žiaurūs, sunaikinama labai daug civilių gyventojų, todėl reikia galvoti, kaip apsaugoti savo žmones.
Tai svarbu, nes viena kariuomenė negali apginti šalies. Ukrainoje matome, kad ne tik kariniai daliniai dalyvauja šalies gynyboje, bet ir labai daug civilių. Tam reikia juos paruošti valdyti ginklą, rengti pratybas.
Žinoma, dabar mums labai svarbu paremti Ukrainos kovą už išlikimą. Turime daug nuveikti, kad mūsų šalis būtų parengta gynybai, o taip pat - solidarizuotis savo šalies viduje. Turėtume būti pakantesni vieni kitiems, matyti savo visuomenę plačiau.
– Sveikindamas naujai prisiekusius šaulius, mjr.Mindaugas Sakalauskas pabrėžė, kad būdami NATO nariai esame saugūs, kaip niekada – nors turime priešų, bet turime ir draugų, ne taip, kaip 1939-aisiais. Kokia Jūsų nuomonė?
– Esame daug geresnėje padėtyje, priklausydami Europos Sąjungai, NATO. Tačiau turime galvoti ir apie tai, kad patiems saugotis, gintis, o ne vien tikėtis NATO pagalbos. Ji mums garantuota, tačiau svarbu, kad prireikus gynyboje galėtų dalyvauti kuo daugiau Lietuvos žmonių.
– Būta diskusijų, kad Lietuvoje gal vertėtų palikti tik profesionalią kariuomenę, o šauktinių atsisakyti. Šiandien siūlomas privalomas karinis paregimas mokyklose, nekalbant, kad labai padaugėjo norinčiųjų prisidėti prie savanoriškos krašto apsaugos, Lietuvos Šaulių sąjungos veiklos. Iš istorinės perspektyvos, kokios politikos laikytis būtų išmintinga tokiai šaliai, kaip Lietuva?
-Manau, panašios politikos, kaip laikosi Suomija, Šveicarija, Izraelis.
Deja, mūsų geografija nėra mums palanki, o, kaip sakė Napoleonas, geografija yra likimas.
Mes faktiškai esame apsupti: iš Rytų pusės – Karaliaučiaus sritis su Rusijos pajėgomis, o iš Vakarų – Baltarusija. Esame labai sudėtingoje geopolitinėje situacijoje, todėl tam tikros tvarkos, disciplinos ugdymui, ginkluotės pažinimui galėtume pradėti skirti dėmesio ir mokyklose. Nemanau, kad pasuksime link militarizmo, tačiau geografinė padėtis mus įpareigoja labiau rūpintis, kad visi mokėtume mobilizuotis ir gintis.
Kol kas daugiau dėmesio skiriame profesionaliai kariuomenei. Tačiau galbūt turėtų būti glaudesnis ryšys tarp profesionalios kariuomenės ir civilių, jų parengimo ir kažkada įgytų įgūdžių atnaujinimo.
Truputį buvome atsipalaidavę. Taip, su NATO esame saugūs, bet jei nesugebėsime patys savęs ginti, neparuošime savo žmonių, kodėl mus turėtų ginti kiti? Turėtume parodyti ryžtą, kaip parodė Ukrainos gyventojai.
– Ar tai, kad esame „pakraštys“ – tik iššūkis ar turi ir pliusų?
– Taikos metu tai turi daug pliusų ir Lietuvos valstybė išnaudojo juos: prekybinius ryšius, investicijas. Visada stengiamės išnaudoti savo kaip tranzitinės šalies galimybes. Visa tai labai gerai. Tačiau ypač svarbu, kad šiame regione būtų taika. Ir apskritai tik taikos sąlygomis tautos gali vystytis ir klestėti. Karas yra beprotybė, kurią reikia kuo greičiau sustabdyti.
– Jūsų, kaip diplomato patirtis – unikali: valstybės, kuriose dirbote – Ukraina ir Moldova, Sakartvelas yra viso pasaulio akiratyje, kaip ir Šveicarija, kurioje darbavotės – dėl prisijungimo prie ES sankcijų Rusijai. Kokios galimybės posovietinėms šalims „pasivyti“ toli į priekį pažengusias ES senbuves ir kuo šalys, siekiančios tapti bendrijos dalimi, galėtų ją praturtinti?
– Ne tiek svarbu ką nors vytis. Turint normalias, taikias sąlygas kiekvienai iš šalių svarbu išsaugoti savo tautines vertybes, kalbą, kultūrą ir tuo praturtinti ES.
Mūsų visai kitas mentalitetas negu, tarkim šveicarų, visai kitokia praeitis, net požiūris į demokratiją, žmogaus teises. Vargu ar būsim ir tokie kaip vokiečiai, švedai. Visada būsime lietuviai ir tuo tik didžiuotis galime.
Kita vertus, išsaugoję savo kultūrą, pamatines vertybes, prisidėsime prie įvairovės bendrijoje. Nereikia nieko vytis, nes nežinia dar ką rasi pasivijęs: kiekviena šalis, net ir aukštesnio pragyvenimo lygio, turi savų problemų. Ir kartas mažesnė, ne tokia turtinga šalis, gyvena ramiau.
Tai, kas išties labai svarbu būtų – perimti solidarumą, būdingą Vakarams. Ten žmonės daug bendruomeniškesni, labiau vieni kitiems padeda. Mums reikėtų labiau to siekti.
Socialinė atskirtis yra blogis, kurį reikia šalinti ar bent stengtis, kad jo mažėtų.
Gerai, kad kiekvienas kovojame už save, bet matykime ir kitą. Tik tuomet stiprėsime kaip valstybė.
– Kokia dovana Lietuvai, Jūsų nuomone, būtų geriausia šiandien?
– Manau, didžiausia dovana šiandien būtų taika, ramybė ir solidarumas. Linkiu, kad gyventume taikoje, negrėstų karai, būtume ramūs dėl ateities ir vieni kitus matytume, vieni kitiems padėtume.
– Ačiū už pokalbį ir su švente!
Balsuoti už geriausią dovanos Lietuvai idėją, kuri bu įgyvendinta, kviečiame čia.
Projektą „Dovana Lietuvai“ inicijuoja „Perlas“.
