Pone Olekai, tais metais jūs buvote Vyriausybėje, ponia Juknevičienė – Aukščiausioje taryboje. Abu puikiai pamenate, kas vyko. Kaip vertinti tai, ką prieš kelias dienas transliavo rusiškas kanalas?
J.Olekas: Manau, kad tai yra šlykštus melas, panaudotas kaip informacinio karo dalis. Siekiama pateisinti nuotaikas, kurios šiuo metu keliamos Rusijos pusėje, kai stabdomi mūsų vežėjai, stabdoma prekyba. Tai sukuria labai tinkamą foną. Norima tarsi „įpūsti“ antilietuviškumo. Man tuo metu teko dirbti, mačiau ir rusų moteris gimdyklose. Jos buvo prižiūrimos lygiai taip pat kaip ir lietuvės. Sausio 13-ąją teko aplankyti ir vaikinus televizijos bokšte. Deja, ryte teko matyti ir kraują, žuvusių žmonių kūnus ligoninėse. Esu kažkada kreipęsis į Prokuratūrą, kad tirtų panašias provokacijas. Manau, Lietuvoje viskas yra ištirta. Šiandien mes turime imtis visų įmanomu priemonių, kad toks šlykštus melas nesikartotų ir daugiau nebūtų skleidžiamas Lietuvoje.
Ponia Juknevičiene, koks jūsų vertinimas?
Praėjusiais metais valstybės sekretorė H.Clinton, palikdama postą, Europai ir visam pasauliui apie Rusiją pasakė: neapsigaukite, yra bandoma atkurti Sovietų sąjungą. Taigi tai, kas prieš kelias dienas buvo parodyta, nėra nieko naujo. Mes prisimename, kad toks pats melas buvo pilamas visą laiką. Ir per Sausio 13 d. įvykius, ir apskritai per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kai kurie žmonės juk nepamena tų įvykių. Užaugo jauna karta, kuri augo demokratinėje aplinkoje. Jiems reikia įmesti neva kokią nors alternatyvą. Tai yra melas. Tai tas pats sovietinis melas, kuriame mums, deja, teko gimti ir gyventi nemažą laiko dalį. Tačiau tai yra rimta.
Mes negalime leistis taip šmeižiami. Tai, kas vykta tame kanale, neturi nieko bendra su žiniasklaida. Tokia propaganda nėra žiniasklaida. Sovietų sąjungoje nebuvo žiniasklaidos, tai ir tokie kanalai, kurie leidžia sau transliuoti tokio turinio laidas, nėra žiniasklaida. Čia jau reikia galvoti apie kitokį elgesį ir kitokį vertinimą tų dalykų, kurie įprastai taikomi normaliai žiniasklaidai, kai mes vertiname etiką, kitus dalykus, čia jau yra informacinio karo dalis.
Pone Olekai, jūs sutinkate su tuo, kad šiuo atveju reikėtų žiūrėti plačiau?
Visiškai sutinku. Man kaip tik dabar pristatyta daug medžiagos, kas darėsi vykstant Rusijos pratyboms mūsų pasienyje. Daugybė vaizdelių, video filmukų, kurie labai atitinka būtent tas nuotaikas, kurių persmelktas ir PBK rodytas reportažas.
Pone Subačiau, jūs ne vienerius metus vadovavote valstybės institucijai, kuri turėtų reguliuoti turinį. Šis Maskvos kanalas, Lietuvoje vadinamas „Pervyj Baltijskij“, registruotas Latvijoje. Transliuojama iš Latvijos į Lietuvą. Ar Lietuva čia turi kokių nors svertų?
Manau, Lietuva turi visus reikiamus svertus. Mums su PBK apskritai nereikia turėti jokių reikalų. Žinoma, Lietuva turbūt nesiruošia imtis tokių priemonių kaip atakuoti dirbtinius žemės palydovus. Asmuo, kuris turi galimybę įsirengti palydovinę lėkštę, susimokėjęs tam tikrą mokestį tiesiogiai užsienio transliuotojui gali žiūrėti kokias tik nori programas. Šiuo atveju mes kalbame apie Lietuvos subjektus, mūsų kabelines televizijas, tuos ūkio subjektus, kurie disponuoja skaitmenine televizija. Jie licencijas gauna iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos.
Juk tai ne pirmas kartas. Yra buvę interpretacijų dėl Ribentropo-Molotovo pakto. Tuometinis ministras A.Valionis kreipėsi į valstybės institucijas prašydamas pagalbos kovojant su tokia propaganda. Komisija gali atimti licenciją?
Iš tikrųjų nieko nereikia atimti. Lietuvos radijo ir televizijos komisiją sudaro į licenciją įrašomus programų paketus. Tiesa, tie kabelinės ar skaitmeninės televizijos tiekėjai kreipiasi su prašymu, bet komisija turi kompetenciją prašymą tenkinti arba ne.
O tiesiog išbraukti PBK iš transliuojamų televizijos kanalų galima?
Taip. Pagal įstatymą Radijo ir televizijos komisija tokią kompetenciją turi. Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį, kad yra transliacijos, kurios naudoja neribotus resursus, ir tos, kurių resursai riboti. „Pervyj Baltyjskij“ naudoja ribotus resursus. Televizijos dažnis yra Lietuvos Respublikos turtas, už kurį valstybė gali gauti pajamas. Tą dažnį suteikia, kad būtų tenkinami Lietuvos piliečių poreikiai. Taigi PBK ne tik naudojasi tuo dažniu ir, kaip kai kurie sako, teršia sąmonę, bet ir gali iš to uždirbti.
Tai teisiškai, kaip suprantu, viskas gerai, valios reikia?
R.Juknevičienė: Manau, kad taip. Jeigu trūksta kokių nors įrankių – mes pasiruošę taisyti įstatymus ar poįstatyminius aktus. Šiuo klausimu turbūt nebus prieštaravimų tarp politinių partijų. Tik sakykite, tačiau iki šiol nesu girdėjusi iš kokios komisijos ar kitos institucijos, kad jie ko nors negali, kad nesugeba kovoti informaciniame kare.
Na, Rusija turi puikius įrankius. Visi turbūt pamename, kad jau seniai Rusijoje patvirtintos įvairios strategijos, gerai finansuojamos, kurios stengiasi stumti Kremliaus kontroliuojamus kanalus į jų taip vadinamąjį artimąjį užsienį, t. y. Lietuvą. Turbūt turėtume į tai kaip nors reaguoti?
J.Olekas: Manau, kad mes reaguojame, tik galbūt nepakankamai stipriai. Radijo ir televizijos komisija, manau, susirinks ir svarstys. Ministerijoje taip pat turime žmonių, kurie dirba su informacine erdve. Analizuojame tokius pranešimus. Manau, kad bus imtasi papildomų priemonių, nes taip toliau tęstis nebegali. Turime apginti tuos žmones, kurie jau nebegali apsiginti. Tuos, kurie už mūsų šalį ir nepriklausomybę atidavė savo gyvybes. Mes turime juos apginti.
Pamenu, tuo metu, kai krašto apsaugos ministru buvo Gediminas Kirkilas, jis net viešai buvo išsakęs nuogąstavimus, kad Rusijos valstybinės žiniasklaidos žurnalistai domisi visai ne tais dalykais, kuriais domisi vietiniai žurnalistai. Jie atvažiuoja filmuoti visų karinių pratybų, ginkluotės ir pan. Ar jūs, pone Olekai ir ponia Juknevičiene, esate tai pastebėję?
R.Juknevičienė: Žinoma, taip pat galiu tai viešai pasakyti. Jų elgesys, ypač šio kanalo (PBK – red. LRT) darbuotojų, nedrįstu jų vadinti žurnalistais, yra labai panašus į tų, kurie renka informaciją. Kad ir iš atvirų šaltinių, bet jie renka informaciją, kuri nebūtinai panaudojama žiniasklaidoje. Dėl to aš iškėliau šį klausimą. Minėjote Rusijos turimus įrankius. Pagrindinis jų įrankis – demokratija, laisvė. Jie kaip tik išnaudoja švenčiausius mums dalykus. Susidaro toks įspūdis, kad jie naudojasi ta demokratija daryti pikta, o mes lyg ir nieko negalime padaryti. Aš manau, kad mes galime ir turime ką nors daryti. Iliuzijos dėl Rusijos baigėsi.
Pone Subačiau, o kaip yra su Europos teisiniu reguliavimu?
Šiuo atveju svarbu, kas išdavė licenciją. Ją išdavė broliai latviai. Taigi jei Lietuva stabdytų „Pervyj Balstyjskij“ kanalo veiklą, pretenzijas reikšti galėtų tik Latvija. Ar ji tai darytų šiame istorijos traktavimo kontekste – didelis klausimas.
R.Juknevičienė: dėl Latvijos aš esu visiškai rami. Dabartinio gynybos ministro iniciatyva Latvijoje bandoma steigti NATO informacinio saugumo centrą. Dar kai buvau ministrė, dažnai su kaimyninių šalių atstovais pasikalbėdavome apie situaciją informaciniame lauke. Visose trijose Baltijos šalyse situacija tokia pati.
PBK vadovė, buvusi žinoma žurnalistė Jolanta Butkevičienė, viešai atsiprašė už tą laidą. Ar čia užtenka atsiprašymo?
J.Olekas: Manau, kad tai gražus gestas iš jos pusės, tačiau atsiprašymo tikrai neužtenka. Turime galvoti, kaip griežčiau spręsti problemą ir kokių veiksmų imtis.
R.Juknevičienė: ta laida nebuvo klaida, tai buvo kryptingos Kremliaus politikos išraiška. Ji tęsiasi jau daug metų. J.Butkevičienės darbas ten yra klaida. Jeigu ji yra Lietuvos pilietė, nemanau, kad turėtų ten dirbti, kaip ir kiti.
