Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis specialiame interviu 15min teigė, kad „Zapad“ pratybos turi potencialių grėsmių, tačiau į jas reikia žiūrėti blaiviu žvilgsniu. Institucijos joms yra pasirengusios, o bendras jų veikimas jau išbandytas pratybose.
Lietuva šį savotišką iššūkį pasitinka geriau pasiruošusi, nei tai buvo 2013-aisiais, o didžiausia grėsme galima laikyti ne karinį konfliktą, o Rusijos įtakos Baltarusijoje augimą ir pasidavimą baimei mūsų pačių visuomenėje.
– Ministre, apie Rusijos ir Baltarusijos rengiamas „Zapad“ pratybas pateikiami oficialūs duomenys yra, mažų mažiausiai, abejotini. Teigiama, kad jose dalyvaus 12 700 karių, nors ekspertai mano, kad jų gali būti nuo 40 iki 60 tūkstančių. Ką tikro mes žinome apie šias pratybas?
– Jeigu kalbėtume apie skaičius, tai 13 tūkstančių karių yra riba, nustatyta pagal Vienoje priimtus Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos dokumentus. Realiai tiek 2009-aisiais, tiek 2013-aisiais, tiek šiemet šiais skaičiais yra žaidžiama. Abi šalys išties teigia, kad pratybose dalyvaus 12 700 karių, bet, mūsų supratimu, čia kalba eina tik apie Baltarusiją, galbūt Kaliningradą. Bet mes žinome, kad pratybos vyks ne tik ten, jos vyks ir žemyninėje dalyje, netoli Latvijos bei Estijos sienų, vyks ir netoli Ukrainos teritorijos, Barenco jūroje, kur dislokuotas Šiaurės jūros laivynas.
Oficialūs duomenys skelbia tik tą atkarpą Baltarusijoje, bet neįskaičiuojami tie, kurie dalyvaus minėtose kitose teritorijose.
Oficialūs duomenys skelbia tik tą atkarpą Baltarusijoje, bet neįskaičiuojami tie, kurie dalyvaus minėtose kitose teritorijose. Apie tai, kad pratybos vyks platesniu mastu, liudija ir tai, kad stebėtojai kviečiami ne tik į Baltarusiją, bet, tarkime, rusai kviečia stebėti į Leningrado sritį, Lugos poligoną. Tai dar kartą įrodo, kad dalyvaujančių karių skaičiai turėtų būti didesni.
Be to, turėtume save paklausti, kodėl kitur dalyvaujančių karių skaičius turėtų būti mažesnis nei Baltarusijoje? O jei skaičiuotume pratybas, kurios vyks į vakarus labiausiai nutolusiuose regionuose, tai reikia turėti galvoje, kad jos vyks sąveikoje su žemyninės dalies pajėgomis. Tai reiškia, kad reikės bendradarbiavimo su daliniais, su civiline administracija, o tai ir vėl papildomi žmonės.
Tai sujungus visus pratybose planuojamus veiksmus logiškai gauname, kad jose dalyvaujančių karių skaičius išsiplečia iki 65 tūkstančių. Jei dar turėsime galvoje, kad rezervas bus aktyvuotas ir giluminėje Rusijoje, tai iš viso gali būti ir 100 tūkstančių.
– Oficialiai skelbiama, kad pratybos gynybinio pobūdžio, bet net ir Rusijos žiniasklaidoje atskleidžiama, kad scenarijuje bus planuojami puolimo veiksmai, simuliuojamas Baltijos valstybių atkirtimas ir užėmimas...
– Taip, jos notifikuotos kaip gynybinio pobūdžio pratybos, bet jei vyksta gynyba, tai po to seka kontratakavimas, puolimo veiksmai. Neabejojama, kad viskas neapsiribos tik gynybine dalimi. Dar svarbiau, kad deklaruojama, jog bus simuliuojamos antiteroristinės operacijos.
Ką tai reiškia – antiteroristinė operacija su daugiau nei 12 tūkstančių karių, su pora šimtų tankų, šimtais šarvuotosios technikos, kovos lėktuvais? Jei ten dalyvauja Pirmosios tankų armijos daliniai, tai tikriausiai tai ne visai antiteroristiniai tikslai. Bet ir vėl... Tai ne pirmas kartas, kai simuliuojamas puolimas prieš NATO valstybes.
– Esate sakęs, kad Lietuva yra pasirengusi „Zapad“ pratybų laikui. Kaip atrodo mūsų pasirengimas šioms priešiškus scenarijus plėtojančioms pratyboms?
– Įvertintas rizikos lygis, ilgai dirbta su sąjungininkais, įskaitant ir žvalgybos institucijas. Kai kurie vėliau planuoti vadinamieji stalo žaidimai, scenarijų simuliacijos, atkelti į ankstesnį laiką. Be to, reikia turėti galvoje, kad skirtingai nei 2013 metais mes turime aiškias atgrasymo priemones: daugiau nei 1000 karių vokiečių vadovaujamame batalione, stipri JAV kuopa.
Jei rimtesnis pavojus, tai yra įsteigtos greitojo reagavimo pajėgos, paruošti du batalionai, kurių reagavimo laikas yra nuo 2 iki 24 valandų.
Lietuva specialių priemonių nesiima, bet yra padidintas budrumas, Jungtiniame štabe yra atskira žvalgybos grupė, komunikacijos grupė. Vidaus reikalų ministras šauks Ekstremalių situacijų komisiją, bet ji bus šaukiama dėl civilinių institucijų veiksmų koordinacijos, jei įvyktų kokie netikėtumai.
Tai yra taikos metas ir atsakomybė yra Vidaus reikalų ministerijos struktūrų. Pirmiausia, pasienio policijos ir kitų institucijų. Jei rimtesnis pavojus, tai yra įsteigtos greitojo reagavimo pajėgos, paruošti du batalionai, kurių reagavimo laikas yra nuo 2 iki 24 valandų.
– Tai realus reagavimo laikas yra toks, kurį jūs įvardinote – nuo dviejų iki dvidešimt keturių valandų?
– Taip, tai yra laikas, kai jau be jokių „Zapad“ veiksnių gali reaguoti mūsų greitojo reagavimo pajėgos, kartu su mūsų vidaus reikalų struktūromis. Be to, pratybos „Žaibo kirtis“, kurios vyko Marijampolės apylinkėse, buvo skirtos kariuomenės ir vidaus reikalų struktūrų koordinavimui, bendravimui su civilinėmis struktūromis. Tai yra nuolatinis mokymasis atremti netikėtas situacijas.
– Viena iš agresijos formų, kuri taikoma ir mūsų valstybės atžvilgiu, yra informacinis karas. Ar pastebėjote provokuojančių pranešimų, klaidinančios informacijos srauto suaktyvėjimą, bandymą kelti įtampą, artėjant „Zapad“?
– Yra to įtampos kėlimo, įvairios žinutės pasirodo ir Lietuvos žiniasklaidoje, kuriose spekuliuojama, kad tai gali būti karo preliudija. Ko gero, jos yra savotiškas veiksnys Rusijos naudai. Rusijos tikslas yra įbauginti, sumažinti atsparumo lygį, rasti jautrių vietų.
Rusijos tikslas yra įbauginti, sumažinti atsparumo lygį, rasti jautrių vietų.
Pati Rusija taip pat aktyviai prisideda – yra ir „Sputnik“, ir „Rosbalt“, ir kiti informacijos kanalai, kurie išrenka atskirus sakinius ir bando interpretuoti savaip. Bet kažkokio ypatingo spaudimo nejuntame. Turbūt labiau bijočiau ne dėl pranešimų ar bandymų manipuliuoti, o dėl kibernetinio saugumo, kurį Rusija taip pat gali naudoti kaip atsaką.
– Ar kibernetinio saugumo prasme Lietuvos situacija progresuoja? Teko bendrauti su Estijos gynybos ministru Margusu Tsakhna, kuris teigė, kad Estija šią sritį laiko prioritetine ir siekia kuo platesnio bendradarbiavimo NATO formate.
– Turime savo kibernetinės apsaugos sistemas, kurios padeda greitu laiku fiksuoti įsilaužimus. Didžiausias dėmesys teikiamas valstybinio sektoriaus, strateginių institucijų sistemų apsaugai. Šioje srityje taip pat dirbame su sąjungininkais, žinome naujausias šnipinėjimo technologijas. Nuo gruodžio mėnesio progresas išties pastebimas, bet dar reikia nemažai darbo, kad situacija būtų patenkinama.
Kibernetikos srityje stengiamės glaudžiau bendradarbiauti su JAV, vyksta greito atsako forumai, bendros kibernetinės laboratorijos, mokymo platformos. Šios iniciatyvos buvo sustiprintos po prezidentės susitikimo su JAV viceprezidentu Mike'u Pence'u. Glaudus ryšys yra ir su Ukraina. Šioje srityje Ukrainoje dirbantys žmonės siūlo bendradarbiavimą, pasikeitimą patirtimi, kuri būtų naudinga abejoms pusėms.
– Ar yra mąstoma apie konkretų atsaką Rusijai ir Baltarusijai dėl „Zapad“ pratybų ir nuslepiamo masto? Galbūt naujų, papildomų sankcijų taikymas ar dar didesnis karinio bendradarbiavimo ribojimas?
– Vienos dokumentai, įpareigojantys informuoti apie karines pratybas, sankcijų dėl jų pažeidimo nenurodo. Tai yra savotiška spraga.
Bet kaip minėjo Lietuvoje viešėjęs JAV pajėgų Europoje vadas, generolas leitenantas Benas Hodgesas, NATO irgi vykdo savo pratybas, kuriose akcentuojamas viešumas, atsakingumas, Rusija skatinama daryti tą patį.
– Rusijos vaidmuo „Zapad“ pratybose yra pakankamai aiškus. Siekiama pademonstruoti savo karinę galią, įbauginti... O koks čia Baltarusijos vaidmuo? Kodėl Baltarusija, žinodama apie Rusijos agresiją Ukrainoje, demonstruoja norą bendradarbiauti su Maskva?
– Pirmiausia, tikriausiai, tai noras išbandyti savo pajėgas, jų sąveiką, patikrinti reagavimo greičius... Norime ar nenorime, Baltarusija ir Rusija yra sąjunginės valstybės. Minskas skelbia, kad Rusija yra jo strateginis partneris. Dvišalio bendradarbiavimo lygyje, ypač kalbant apie karinę sritį, yra didžiulė integracija.
Bet mes manome, kad nei Aliaksandras Lukašenka, nei Baltarusijos žmonės nenorėtų Rusijos karinių pajėgų pasilikimo savo valstybės teritorijoje.
Bet mes manome, kad nei Aliaksandras Lukašenka, nei Baltarusijos žmonės nenorėtų Rusijos karinių pajėgų pasilikimo savo valstybės teritorijoje.
– O yra rizika, kad rusų kariai pasiliks Baltarusijoje?
– Rimtesnių duomenų nėra, bet kalbant su ekspertais ir aptariant galimus scenarijus, tai žymiai daugiau tikimybių duodama ne provokuojamo karinio konflikto scenarijui, o galimam Rusijos karių pasilikimui Baltarusijoje. Teko girdėti iš kai kurių NATO pareigūnų, kad jie nedrįstų griežtai teigti, ar rusų kariai neliks.
Visgi, kol kas daugiau indikatorių rodo, kad jie grįš į Rusijos federacijos teritoriją. Dar vienas signalas yra Baltarusijos kvietimas stebėtojams atvykti, ko gero, baigiamojoje stadijoje. Jis tikriausiai nėra šiaip sau.
– Galima sakyti, kad tai savotiškas pagalbos šauksmas, baiminantis rusų karių pasilikimo?
– Baltarusija bando rodyti, kad yra skaidri ir, kiek tas didysis kaimynas leidžia, yra atvira, kviečia inspektorius. Tai irgi papildoma garantija, kad rusų kariai paliks teritoriją.
– Tai Baltarusija šiuo metu yra įkaitės pozicijoje?
– Ji neturi tikslo, kad pasiliktų kariai, bet, visgi, yra tas aspektas, kad Minskas ir Maskva yra strateginiai partneriai. Taip, tam tikra prasme galima sakyti, kad ji balansuoja tarp įkaitės ir partnerės pozicijos. Bet formaliai tai yra bendradarbiavimas, partnerystės ryšiai.
– Kaip keistųsi mūsų pozicija, jei Rusija nuolatiniam buvimui dislokuotų savo karius Baltarusijoje?
– Be abejo, turėtume naują saugumo situaciją. Apie tokią situaciją su aljanso partneriais nebuvo diskutuota. Tiek mes, tiek Lenkija būtume rimtoje padėtyje, bet, turbūt, dar blogesnėje situacijoje atsidurtų Ukraina. Bet kol kas apie tai kalbėti galime tik spėliodami.
– Dėkoju už atsakymus.
