Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) Dariaus ir Girėno apygardoje pusantrų metų tarnaujanti Skirmantė sako, kad kariuomenė padeda jai susirinkti save. Ypač po daugybės veiklų: savanoriavimo merginų socializacijos centre, pilietiškai aktyvioje organizacijoje „Baltai juoda“, socialinių projektų organizavimo, žurnalistės darbo redakcijoje. Kūno diskomfortas, kokio dar neteko patirti nukelia mintis kažkur toliau nei tik fiziniai potyriai, rašo kunasmag.lt.
– Skirmante, kokios mintys kildavo vaikystėje pamačius karius?
– Man kariuomenė atrodė kažkas tolimo. Viešojoje erdvėje matyti kariškiai atrodė atgrasūs, o jų gyvenimas monotoniškas, pilkas ir nuobodus. Be to, matydavau tik vyrus ir net nesusimąstydavau, kad ir moterys gali kariauti. Visuomenėje suformuotas moters namų šeimininkės vaidmuo, tokios „prie pečiaus“, o vyras turi užkariauti pasaulį, sumedžioti mamutą, aprūpinti šeimą ir gentį. Bet juk ribas susikuriame mes patys.
Iki atėjimo į kariuomenę per galybę veiklų buvau pametusi save, o dabar pagaliau grįžtu į save laimingą, svajoklę, džiaugsmingą, judrią ir energingą moterį. Pirmapradę Skirmantę.
Nuomonė apie kariškius pasikeitė pačiai prie jų prisijungus. Šiandien situacija smarkiai pakitusi, į pratybas kartais susirenka net daugiau merginų nei vaikinų. Čia tampame tiesiog belyte karių mase.
– Kaip nepaskęsti toje karių masėje?
– Be abejo, uniforma suvienodina, o kai užsimaskuojame veidą, kaklą, ausis, rankas – niekas neatskirs net tapatybės. Manau, kad kažkuo išsiskirti nebetenka prasmės, kai jautiesi individualus vidumi. Išsiskirti siekia įprastame gyvenime pripažinimo nesulaukę asmenys, čia jie bando kompensuoti dėmesio trūkumą.
– Kokį pokytį savyje pastebėjai pabuvusi kariuomenėje?
– Kartais atrodo, kad kažkas kėsinasi atimti mano tapatybę ir unikalumą. Vis stengdavausi savitumą pabrėžti, tačiau ilgiau patarnavus kariuomenėje supratau, kad čia tikrai tampame belyčiais. Tad uniforma man padėjo tapti empatiškesnei ir leido padirbėti su savo ydomis.
Iki atėjimo į kariuomenę per galybę veiklų buvau pametusi save, o dabar pagaliau grįžtu į save laimingą, svajoklę, džiaugsmingą, judrią ir energingą moterį. Pirmapradę Skirmantę.
– Tavo žodžiai kažkaip man primena B.Sruogos „Dievų mišką“. Koks požiūris į nepalankias situacijas gelbsti tave?
– Priminėte vieną įsimintiniausių mano skaitytų knygų. Koncentracijos stovykloje ironija ir sarkazmas buvo vienintelis būdas neišprotėti ir išgyventi. Kiekvienas pats sprendžia, kaip išgyventi plėšančiose situacijose, todėl pasirinkau atsiribojimo būdą. Blogi būna poelgiai, o ne žmonės. Žinoma, stengiuosi į viską žvelgti su humoru, būdama su draugais nevengiu autoironijos.
– Ar kada bijojai ginklų?
– Reikia bijoti ne ginklų, o žmonių, nes karas prasideda galvoje. Jei ginklai saugiose rankose – nebijau. Per kiekvienas pratybas nešiojuosi ginklą, tad daugiau nei per metus spėjau su juo susidraugauti. Tenka ardyti, valyti, sutepti tepalu, vėl surinkti. Nuolatinis santykis su ginklu leidžia apsiprasti, o per pratybas tampa jis tarsi kūno dalimi. Saugome jį kaip savo akį. Tik pabandyk bent trumpam palikti be priežiūros – sulauksi iš instruktorių nuobaudų, pavyzdžiui, porciją atsispaudimų.
Reikia bijoti ne ginklų, o žmonių, nes karas prasideda galvoje.
– Ką teko išgirsti apie save, įstojus į savanorių gretas?
– Kad tapsiu vyru ar bent jau pusvyriu. O man atvirkščiai, atėjo noras pabrėžti savo moteriškumą, bet kartu būti ir tvirta, susikaupusia. Tiesiog būti savimi be dirbtinų povyzų. Dar teko išgirsti, kad esu tyli kaip partizanė (šypsosi), toks apibūdinimas man paglosto širdį, nes partizanai man – autoritetas.
– Nuo ko prasidėjo tavo santykis su kariuomene?
– Ateiti į kariuomenę mane paskatino draugės. Išgirdusi jų patirtis iš valstybės tarnybos, norėjau tai patirti savo kailiu. Be to, domėjausi partizanų veikla ir norėjau sustiprinti patriotiškumą, ryžtą ginti ir saugoti Lietuvą. Atėjo vidinis suvokimas, jog turiu tai padaryti.
– Ir kaip tau sekėsi?
– Užsirašiau į bazinius kario savanorio įgūdžių kursus ir laukiau didžiosios dienos. Po trijų mėnesių atsidūriau Rukloje. Pamenu tą birželio 8-ąją: kėliausi 4 val. ryto, greit susiruošiau, o prieš išeinant mane palaimino mama.
Pirmomis dienomis jaučiausi kaip kosmose – 5.30 val. keltis, prieš 22 val. miegoti. Mintyse sukosi mintys: kodėl turiu nurodytu laiku keltis ir gultis, tiksliai vykdyti komandas, kalbėti, tik kada leidžiama? Bet kurį laiką darius kažką sunkaus pro sukąstus dantis, vieną dieną ateina atpildo valanda: stengeisi, nepasidavei, įveikei, vadinasi, laimėjai. Laimėjai prieš save ir savo silpnumą.
– Kas buvo „pragariškiausia“?
– Griežtai sustyguotas gyvenimas pagal grafiką. Man tai kėlė didelį šoką, kūnas protestavo, siuntė signalus, jaučiau stresą. Batai užtrindavo pūsles, o kartais apimdavo momentinis silpnumas ir ne kartą esu sutvardžius prasidėjusį alpimą.
– Kaip pati išvengei apalpimo?
– Kūnas geba daug daugiau, nei mes manome. Gerai ištreniravus fizinį ir dvasinį kūną, pasiekus harmoniją, jis geba dirbti pagal mūsų, o ne aplinkybių taisykles.
Baigusi kursą ir prisiekusi Lietuvos valstybei, kare savanore tapau visam gyvenimui. Po trijų savaičių kurso, kas mėnesį bent vieną ar kelis savaitgalius vyksta pratybos, jose tobulinu karinius įgūdžius, nuolat mokausi. Nemaniau, kad psichologiškai esu tokia stipri. Buvau nusiteikusi – turiu tai padaryti, dabar arba niekada.
Griežtai sustyguotas gyvenimas pagal grafiką. Man tai kėlė didelį šoką, kūnas protestavo, siuntė signalus, jaučiau stresą.
– Kuri užduotis tau buvo įsimintiniausia?
– Pratybose reikėjo perplaukti su surišta kuprine ir šautuvu vadinamuoju „pončo“ stiliumi ir iš vieno kranto į kitą. O aš nemoku plaukti, vaikystėje netgi teko patirti skendimo būseną, nuo to laiko bijau vandens. Tądien susidūriau su savo baime akis į akį. Be to, visi buvome su gelbėjimosi liemenėmis, mus čia pat sekė gelbėtojai narai bei kelios valtys su instruktoriais, kurie ragino plaukti ir nepasiduoti. Keletą kartų skęsdama, kovodama su savimi ir vidinėmis baimėmis bei padedama kolegės atplaukiau.
– Sako, kad vyrus randai puošia. O kokį jausmą tau kelia mėlynės?
– Pratybose, dėl neatsargumo, įgytos mėlynės man nekelia jokių emocijų, tai tiesiog treniruočių metu, kaip ir sportininkams, pasitaikančios žymos.
– Nuo ko apsaugo arba neapsaugo uniforma?
– Nuo mėlynių tikrai neapsaugo (šypsosi). O raštas apsaugo nuo priešo, susiliejame su aplinka, tai padeda gelbstint gyvybę, slepiantis.
– Ką tau reiškia žmogaus kūnas?
– Jis atspindi visą žmogų, jausenas, būsenas ir nuotaiką. Pati meditacijų metu nuolat patiriu, kiek daug užgniaužtų emocijų slypi, kiek nepaleistų nuoskaudų tūno kūne.
Tokio kūno diskomforto kaip kariuomenėje iki šiol neteko patirti. Absoliučiai išėjau iš komforto zonos: nuolatinis purvas, prakaitas, limpantys drabužiai, nuolat komanduojantys instruktoriai. Viską privalai spėti, atlikti užduotis ir fizinius normatyvus.
Esant kariuomenėje visi kūnai supanašėja ir pasijauti, it fabrike pagaminta statulėlė. Dar labiau įsitikinau, kad kūnas individualus tiek, kiek tokiu jautiesi vidumi. Jei priimi savo vidų – kūnas gražėja, o tada sekasi ir socialiniame gyvenime. Tada žydi tavo asmenybė. Viskas susiję!
