Karinių struktūrų užuomazgos – Sajūdžio laikais
Lietuvos Respublikos gynybinių arba karinių struktūrų užuomazga galima laikyti dar Sąjūdžio laikų žaliaraiščius, palaikiusius viešąją tvarką ir reguliavusius žmonių srautus renginiuose bei mitinguose. Kaune žaliaraiščiams vadovavo Virginijus Vitalijus Vilkelis, kuris nė akimirką nesuabejojo, kai 1990 metais įkūrus Krašto apsaugos departamentą, jam buvo pasiūlyta dirbti departamento Kauno skyriuje, viename iš septynių įkurtų regioninių padalinių.
„Viskas prasidėjo nuo infrastruktūros steigimo, nes niekas jokių karinių dalinių mums nedavė, nebuvo politinio susitarimo su Rusija dėl kariuomenės išvedimo. Viskas prasidėjo nuo kėdžių, nuo pieštukų. Savivaldybės palėpėje buvo skirtas kambariukas, ten įsikūrė mūsų skyrius. Turėjome šaukiamojo amžiaus jaunuolių sąrašus, kvietėme juos ir stengėmės suteikti tam tikras garantijas“, – prisimena V.V.Vilkelis.
Savivaldybės palėpėje buvo skirtas kambariukas, ten įsikūrė mūsų skyrius.
Svarbiausias Krašto apsaugos departamentui prieš 31-erius metus iškeltas uždavinys – formuoti ir įgyvendinti krašto apsaugos koncepciją bei sukurti krašto apsaugos sistemą. Apie tokius tikslus sužinoję jaunuoliai, vedami patriotiškų paskatų, paliko namus, turėtus darbus ir kėlėsi į Vilnių tarnauti tėvynei. Vienas tokių buvo iš pajūrio į sostinę persikraustęs Arnoldas Kulikauskis.
„Labai degiau noru būti mūsų nepriklausomos Lietuvos karinės struktūros sudėtyje. Buvau labai patriotiškai nusiteikęs ir žinojau, kad turime užtvirtinti savo nepriklausomybę. Mano pirma veikla departamente buvo surašyti ateinančius savanorius, o netrukus gavau ir pirmus objektus, juos saugodavome po du. Sovietų karininkai iš mūsų šaipydavosi, bet mes vykdėme savo pareigą ir budėdavome paromis“, – sako A.Kulikauskis.
Labai degiau noru būti mūsų nepriklausomos Lietuvos karinės struktūros sudėtyje.
Krašto apsaugos departamentas pirmąsias užduotis ir budėjimus savanoriams organizavo nerimaujant, kad kulminaciniu nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu nebūtų niokojami paminklai. Nors tuometinės Krašto apsaugos departamento pajėgos buvo neginkluotos, V.V.Vilkelis ir A.Kulikauskis tvirtina, kad jos buvo pajėgios duoti atkirtį.
1990 m. pavasarį, Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, atvirai rengti vyrus profesionaliai Lietuvos gynybai buvo beveik neįmanoma. Todėl tai daryti buvo nutarta prisidengus Karinio-techninio sporto klubo iškaba. Šio klubo viršininku paskirtas Česlovas Jezerskas, o klubo veikloje dalyvavę vyrai tobulino savo fizinį pasiruošimą.
„Mūsų iš pradžių buvo nedaug, apie 20-30 savanorių. Tikslas buvo išlaikyti savo fizinę jėgą. Buvo šiokie tokie mokymai, instruktažai, bet iš esmės tai buvo fizinis parengimas. Mes treniruodavomės kartu, nors buvome įvairių sporto šakų atstovai – aš buvau šioks toks boksininkas, o sparinguose tekdavo dirbti ir su imtynininkais, laisvųjų kovos menų kovotojais, dziudo, sambo... Bandydavome ištobulinti gynybos ar atakos momentus, puolimo atlaikymą. Tikrai buvo įdomu, buvo tikrai gražus metas“, – prisimena A.Kulikauskis.
Išpildyta svajonė
Finansiniai Krašto apsaugos departamento pajėgumai veiklos pradžioje buvo riboti, ir nors darbuotojams mokami dienpinigiai bei premijos už budėjimus nebuvo didelės, anot V.V.Vilkelio, darbuotojams buvo bandoma padėti kaip tik buvo įmanoma. Pavyzdžiui, buvo teikiama pagalba ieškant gyvenamojo ploto. Galiausiai atsirado ir pirmosios uniformos, tiesa, pagamintos vienodo dydžio, todėl daugeliui uniforma, o ypač jos kelnės, buvo per mažos.
„Pagal tuometinio nepritekliaus sąlygas su iššūkiais mes susitvarkėme tikrai neblogai. Daug mums padėjo entuziazmas, ideologiškai buvome labai stiprūs. Aišku, buvo ir įvairių patyčių, ypač iš tuometinės milicijos, buvo matyti arogancija jų akyse, ypač kai gavome pirmąsias savo juodas uniformas, tas per trumpas kelnes lydėdavo pašaipos. Aš jau nekalbu apie papildomą ekipuotę“, – šypsosi V.V.Vilkelis.
Nepaisant pašaipų, pirmosios uniformos krašto apsaugos sistemos kūrėjams buvo ypač brangios.
Esu išlaikęs visą uniformą, nuo dryžuotų marškinėlių iki beretės. Net avalynę visą esu išlaikęs.
„Esu išlaikęs visą uniformą, nuo dryžuotų marškinėlių iki beretės. Net avalynę visą esu išlaikęs. Kiek mes ta uniforma džiaugėmės... Ją gaudavo ne visi, tik tie, kurie parodydavo, kad yra verti. Tą uniformą gauti buvo didžiulė garbė, labai prižiūrėjome ir gerbėme ją. Nebijojome jos dėvėti, nors gatvėmis ir šlaistėsi sovietinė kariuomenė. Sovietiniai kareiviai ir KGB mūsų šiek tiek privengdavo, nes vyrai buvo tikrai stiprūs, gerai fiziškai parengti ir galėjo duoti atkirtį netgi neturėdami ginklų.
Galiausiai, jau turint gerai pasirengusius vyrus ir savas uniformas, pats didžiausias įspūdis man buvo lapkričio 23 dieną vykęs Nežinomo kario pagerbimas Kaune. Tai buvo įspūdinga ceremonija, kai žmonės pamatė mus ne po vieną, o didžiulę rikiuotę, joje susijungė Vilnius ir Kaunas. Tai buvo tikrai gražu, jėga. Žmonių akyse buvo matyti ašaros, džiaugsmas dėl to, kad susiformavo Lietuvos kariuomenės pradžia. Išpildyta tėvų ir senelių svajonė“, – pasakoja A.Kulikauskis.
Pašnekovai tikina, kad tuo metu pirmaisiais Lietuvos kariais laikyti vyrai negalėjo įsivaizduoti, kokia stipri kariuomenė šalyje bus sukurta ateityje. Iš pradžių jie tiesiog mėgavosi patriotišku įsipareigojimu ginti Lietuvą ir pasiryžimu už ją paaukoti gyvybę, o bėgant metams lūkesčiai vis augo. Anot V.V.Vilkelio, šiandien galima džiaugtis ir didžiuotis – per 31 metus pavyko ne tik išaugti per trumpas kelnes, bet ir tapti NATO Aljanse pripažinimo sulaukiančiais sąjungininkais.
Mes esame savo padėties šeimininkai. Nepaisant pakankamų garantų, turime savo saugumu rūpintis patys.
„Per visus šiuos metus buvo ir kalnų, ir nuokalnių, bet bendra tendencija buvo kylanti. Mes išaugome iš tų trumpų kelnių, jos buvo tikrai normaliai sudėvėtos ir išaugtos. Vilkime dabar normalius drabužius, esame aljanso nariai. Turime pečius, į kuriuos galime atsiremti ir pasikliauti. Vis dėlto neturime dėl to nurimti, atsipalaiduoti. Mes esame savo padėties šeimininkai. Nepaisant pakankamų garantų, turime savo saugumu rūpintis patys“, – tvirtina V.V.Vilkelis.
Mobilizacijos pažanga – sutelkta parama
„Dirbdamas savo darbą aš semiuosi patirties iš 1990-ųjų, juos aš vadinu savimobilizacijos laikotarpiu. Tada vyko mūsų valstybingumo virsmas, neturėjome pilnos prieigos prie materialinių, medžiaginių resursų. Dabar valstybė jau yra įsukusi savo smagratį, todėl egzistuoja ir tam tikri mobilizacijos trafaretai“, – teigia V.V.Vilkelis, kuris šiuo metu eina direktoriaus pareigas Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamente prie Krašto apsaugos ministerijos.
Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamente šiuo metu dirba ir A.Kulikauskis, einantis viešojo administravimo specialisto pareigas. Paprašytas įvertinti pasirengimo mobilizacijai pažangą per 31 metus, A.Kulikauskis tikina, kad dabar pilietinis pasipriešinimas būtų daug organizuotesnis ir paprastesnis, nes visas pirminis darbas jau yra atliktas.
„Prieš 31-erius metus mobilizuoti buvome tik mes, mūsų savanorių grupė. Pati pirmoji mobilizacija – tai sausio įvykiai, kai civiliai žmonės buvo pakviesti ginti parlamentą. Tuomet apie kažkokią mobilizaciją mes labai mažai kalbėjome ir labai mažai išmanėme. Dabartinė situacija yra visiškai kitokia. Turime daugybę visuomeninių organizacijų, kurių priešakyje stovi mūsų departamentas, veikiantis per savivaldybes, kurios turi planus, jų laikosi ir juos tobulina“, – sako A.Kulikauskis.
1990-aisiais, vos spėjus atkurti nepriklausomybę ir laukiant tarptautinio pripažinimo, Lietuva dar tik siekė įtvirtinti valstybingumą, todėl visais mobilizacijai reikalingais įrankiais disponuoti dar negalėjo. Kaip teigia V.V.Vilkelis, savimobilizacija tuomet buvo paremta tik žmogiškaisiais resursais, o dabartinė mobilizacija yra atsirėmusi į valstybės institucijų įrankius.
„Tuomet mobilizacija buvo tik karštai plakančios širdys, o dabar jau turime profesionalią visuomenines asociacijas jungiančią sistemą. Per 31 metus mobilizacija įgavo institucinę resursų valdymo prasmę, mes valdome tuos resursus ir žinome, ko ir kam reikėtų mobilizacijos poreikio atveju. Aišku, panikos ir painiavos vis tiek būtų, bet dabar yra ir vizija. Situacijos modeliuojamos ir tikrinamos pratybų metu.
Mobilizacija yra skelbiama, kai šaliai iškyla tiesioginė karinė grėsmė prarasti nepriklausomybę. Tiesa, tai nereiškia, kad visi būtinai turi imti šautuvą į rankas. Įvairiais paskaičiavimais sakoma, kad vienas besiginantis karys, laikantis pirštą ant gaiduko, turi jausti nuo 10 iki 20 žmonių paramą. Kas atneša vandenį ar maistą, kas pasirūpina kitomis buitinėmis sąlygomis. Tai – parama. Stengiamės orientuotis į mobilizaciją per paramos sutelkimą, nes lietuviškai mobilizacija ir reiškia resursų sutelkimą ten, kur jie yra reikalingi“, – sako V.V.Vilkelis.
Per 31 metus krašto apsaugos sistema nuėjo ilgą kelią, o kalbėdami apie ateitį sistemos kūrėjai sutinka – užkeltos kartelės privalu nenuleisti.
„Kartais yra galimas tam tikras nesusikalbėjimas, tačiau visuomet privalo išlikti sutarimas kertiniais klausimais – vieningas istorijos vertinimas, vieninga valstybingumo vizija, valstybės prioritetai. Tai turėtų būti nekvestionuojami dalykai. Turi būti susiklausymas vardan vieno tikslo – valstybingumo. Turime niekada daugiau jo neprarasti ir būti Vakarų civilizacijos dalimi. Tai yra mūsų tikslas – mes turime taip gyventi ir perduoti šį tikslą kitoms kartoms“, – linki V.V.Vilkelis.
„Lietuva visada kentėjo, todėl puikiai žino, kas yra priespauda, kas yra nelaisvė. Dabar būtų labai didelė prabanga atsipalaiduoti ir nevykdyti modernizacijos. Mūsų krašto apsaugos sistema turi neatsilikti nuo pasaulinio lygio ir išlaikyti užkeltą kartelę. Mūsų vadovai tą puikiai ir daro“, – priduria A.Kulikauskis.
