Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2015 04 29

Kraštovaizdžio architektas Alvydas Mituzas: „Pasodinti medį – dar ne viskas, pamirštame prižiūrėti“

„Kaip pastatai dera tarpusavyje, kaip pastatai dera su aplinka, kaip gyvenvietė dera su parku. Kraštovaizdžio architektui rūpi viskas, kas mus supa“, – teigė Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos (LKAS) pirmininkas Alvydas Mituzas. Vertindamas šalies kraštovaizdžio vystymąsi pirmininkas neabejojo, kad judama tinkama linkme, tačiau ir pasistiebti dar turime kur. Atsiranda vis daugiau parkų, žaliųjų zonų, bandoma jas derinti su miestu, visa tai – gerai. Vienintelis dalykas, anot A.Mituzo, ko dar ne visai išmokta – prižiūrėti tai, ką sukūrėme.
Miškai
Miškai / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

– Kraštovaizdžio architektūra. Ką apima ši sąvoka? Kas rūpi kraštovaizdžio architektui?paklausėme A.Mituzo.

– Kraštovaizdžio architektūra – tai taikomoji mokslo ir meno disciplina, kryptingai formuojanti harmoningą žmogaus erdvinę aplinką: miestų ir jų dalių, miestelių, kaimų, statinių ir jų kompleksų ir kitų antropogeninių kraštovaizdžio komponentų dermę su gamtiniu kraštovaizdžio pagrindu ir atskirais jo komponentais, užtikrinanti gyvenamosios, darbo, poilsio ir kitos aplinkos kokybę. Kraštovaizdžio architektūra apima tai, kas sukurta paties žmogaus.

Ji glaudžiai susijusi su teritorijų planavimu – urbanistika, tūrine architektūra. Kraštovaizdžio architektūros objektai – nuo viešųjų erdvių, t.y. miestų parkų, skverų, gatvių iki gyvenamų erdvių - daugiabučių ar individualių gyvenamų namų aplinkų. Kadangi dauguma šių teritorijų yra integruotos, kraštovaizdžio architektų užduotis – tausojančiomis priemonėmis kurti ir tvarkyti jas, sudaryti harmoningą ryšį, pasiekti, kad žmonėms būtų malonu gyventi – dirbti, ilsėtis.

Kraštovaizdžio architektų užduotis – tausojančiomis priemonėmis kurti ir tvarkyti jas, sudaryti harmoningą ryšį, pasiekti, kad žmonėms būtų malonu gyventi – dirbti, ilsėtis.

– Kaip vertintumėte Lietuvos didžiųjų miestų kraštovaizdžio architektūrą, ar judama į priekį?

– Miestai – sudėtingi daug metų kuriami organizmai. Juose atsispindi laikmečiai, kaita. Kraštovaizdžio architektūros objektai taip pat keičiasi – amortizuojasi infrastruktūra, auga ir sensta želdiniai – viską reikia atnaujinti. Džiugina tai, kad daugelyje miestų atkuriamos profesionalios rekreacijai ir poilsiui skirtų plotų valdymo ir priežiūros tarnybos.

Štai Vilniuje rengiami pagrindinių Vilniaus viešųjų žaliųjų erdvių tvarkymo projektai, lankytojus džiugina atnaujintas vienas seniausių parkų – Bernardinų sodas, laukia savo eilės kiti parkai, upių pakrantės. Vyksta diskusija, kaip juos geriausia tvarkyti. Želdynai sėkmingai tvarkomi ir kituose miestuose. Džiaugiamės Utenos miesto želdynais, kurie buvo nominuoti Europos Tarybos kraštovaizdžio apdovanojimo konkursui.

Turėčiau paminėti, kad kraštovaizdžio architektūros diskusija šiuo metu vyksta labai plačiai. Urbanistai planuoja miestus, architektai atsakingi už tai, kaip tai bus įgyvendinta, o kraštovaizdžio architektai turi pasirūpinti viso to ryšiu, derėjimu tarpusavyje.

Lietuvos didžiųjų miestų būklę vertinčiau teigiamai, tik pastebiu tokią tendenciją, kad gana dažnai tvarkytojus pavilioja dideli pinigai ir prioritetai pakrypsta brangios infrastruktūros, betono pusėn.

Lietuvos didžiųjų miestų būklę vertinčiau teigiamai, tik pastebiu tokią tendenciją, kad gana dažnai tvarkytojus pavilioja dideli pinigai ir prioritetai pakrypsta brangios infrastruktūros, betono pusėn – pasirenkama didžiulius plotus grįsti akmenimis, asfaltuoti nepagalvojant apie tai, kad galima spręsti racionalesnėmis – lankytojams priimtinesnėmis subalansuotos aplinkos tvarkymo priemonėmis.

– Taigi ką įvardintumėte šiuo metu didžiausiu kraštovaizdžio architektūros iššūkiu?

– Didžiausiu iššūkiu įvardinčiau kraštovaizdžio architektų misiją profesionaliai kurti harmoningą aplinką, pasiekti, kad tai, kas sukurta, būtų puoselėjama ir taptų naudinga visuomenei, būtų naudojama.

Šiandien labai aštriai iškyla želdinių problema. Kiekio ir kokybės. Sodinti medžius gerai, tačiau medynus reikia ir prižiūrėti. Net miške augantis medis sensta, griūna, todėl ateina laikas, kai jį reikia kirsti. O mieste augančių medžių gyvavimo trukmė dar trumpesnė. Taigi – vienas svarbiausių dalykų ne tik pasodinti medžius viešosiose erdvėse ar savo sodybose, bet juos ir tinkamai prižiūrėti.

Tas „prižiūrėti“ ne visada reiškia desperatišką kovą už seno želdinio išlikimą. Jei medis ligotas, senas, jis gadina ne tik estetinį vaizdą, bet ir neatlieka jam skiriamos funkcijos. Todėl specialistų požiūriu vertinamas kaip kirstinas. Su tuo turėtume sutikti, nes ypač vykdant kompleksinius teritorijų tvarkymo darbus racionaliau savalaikiai šalinti neperspektyvius medžius ir vietoj jų sodinti naujus, negu sukurti problemą paliekant avaringus medžius ir galvojant kaip mes juos ateityje pakeisim. Turime pakeisti mąstymo stereotipą, kad medis neliečiamas.

Specialistai turi dirbti atsakingai. Būtina pasiekti, kad visuomenė pasitikėtų specialistų sprendimais. Kiekvienas pilietis turi prisiminti, kad pasodinti medį – dar ne viskas, būtina juo ir rūpintis. Ir kalbu ne tik apie viešąsias erdves, bet ir apie miškus, sodus, individualias erdves – visą mus supančią aplinką. Dirbti turi profesionalai, tačiau mus supančius želdynus kurti ir prižiūrėti privalome visi.

Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija
AM-logo-bendras

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?