„Šis pokalbis galėtų būti vienu iš tų stumtelėjimų. Diskusijos apie vizualinę taršą nuskamba vis garsiau, tikiuosi, ims bręsti ir sprendimai“, – vildamasis kalbėjo Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas, VDA architektūros katedros vedėjas Marius Šaliamoras.
Vizualinė tarša – kas tai?
Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius Marius Narmontas teigė, kad norint kalbėti apie vizualinę taršą ir kovą su ja, visų pirma, reikia šį reiškinį suvokti, apsibrėžti. „Jokiuose teisės aktuose vizualinės taršos sąvoka neegzistuoja. Nėra nustatyta kriterijų, kas jau yra vizualinė tarša, o kas dar ne. Taigi nėra aišku ir tai, su kuo kovoti. Vienam objektas gali puikiai derėti prie kraštovaizdžio, kitam – ne. Vadinasi, vizualinė tarša kol kas yra gana subjektyvus dalykas“, – tikino departamento vadovas.
Jokiuose teisės aktuose vizualinės taršos sąvoka neegzistuoja. Nėra nustatyta kriterijų, kas jau yra vizualinė tarša, o kas dar ne, – kalbėjo M.Narmontas.
„Apibrėžti vizualinės taršos sąvoką nėra paprasta. Tai – subjektyvaus aplinkos suvokimo kategorija, susijusi su meno ir estetikos samprata. Šį reiškinį galima santykinai palyginti su garso poveikiu muzikos kūryboje. Vienu atveju – tai nemalonus triukšmas, kitu – sudėtinė kūrinio dalis. Norint iš esmės susigaudyti vizualios taršos sampratoje, reikia bent kiek plačiau suprasti antropogeninės veiklos prigimtį ir siekius“, – apie regimosios taršos sąvoką kalbėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesorius Gintaras Čaikauskas.
Anot VGTU profesoriaus, vizualinės taršos reiškinio atsiradimą veikiausiai galima sieti su per ilgą laiką kiek pasikeitusiomis statybos funkcijomis. Anksčiau tai buvo išgyvenimo ir egzistencijos įprasminimo priemonė. „Dabartinėmis nebrandžios rinkos ekonomikos sąlygomis statyba paviršutiniškai persiorientavo į ekonomines kategorijas. Kūrybos meninė vertė ir architektūros raiška liko ne privalomu, o pageidautinu pridėtinės vertės reiškiniu: darykime pagal išgales, gal kas nors pavyks, bet svarbiausia – kuo mažesnės išlaidos, greitesnė investicijų grąža ir kuo didesnis pelnas. Šiuos siekius palydi sunkiai valdoma galinga reklamos industrija ir visi kiti su komercija susiję reiškiniai“, – kalbėjo G.Čaikauskas.
Būtent todėl, pasak VGTU profesoriaus, analizuojant vieną ar kitą reiškinį vizualinės taršos požiūriu, būtina turėti atskaitos taškus ir konkrečius verčių kriterijus, suvokti istorijos raidos dėsnius. Tik tuomet ir galima apsispręsti – kas svarbu, o kas ne, kas yra svetimkūnis, o kas neatskiriama aplinkos dalis.
Jei reklama priešais bažnyčią ar šimtai jų pakelėse architektui atrodo beskonybė, o visuomenei tinka, nieko nepadarysi – teks laukti, kol visuomenė subręs, – teigė M.Šaliamoras.
M.Šaliamoras teigė, kad tiek sprendžiant, kas yra vizualinė tarša, o kas dar ne, tiek tos taršos mastai priklauso nuo visuomenės kultūros: „Tai galime vadinti net kultūrine sąvoka. Štai kad ir Eifelio bokštas – ilgus metus prancūzams jis buvo tarša, o dabar tapo šalies simboliu. Manau, tai tik įrodo, kad tai yra visuomenės sprendimas – kas jai priimtina, o kas – ne. O antra – ir brandos klausimas, jei reklama priešais bažnyčią ar šimtai jų pakelėse architektui atrodo beskonybė, o visuomenei tinka, nieko nepadarysi – teks laukti, kol visuomenė subręs.“
Lietuvoje – opi problema
M.Šaliamoras neslėpė, kad Lietuvoje ši problema opi, tiesa, pridūrė, kad ją spręsti trūksta tiek pilietinės, tiek politinės valios: „Reklamos stendų pakelėse privačiuose žemės sklypuose pristatyta kur reikia ir kur nereikia. Niekas dėl to neprieštarauja – vadinasi, visuomenė tam pakanti. Susiduriame su padėtimi, kai juridiškai viskas teisinga, tačiau vizualiai bjauru, o žmonės tai daro, nes gauna iš to pelno. Jų motyvai yra suprantami, prioritetai yra pinigai ir nauda, tačiau šiems sprendimams reikia politinės valios. Valdininkai kol kas nesiima šių dalykų spręsti, matyt, klausimas dar nepribrendo.“
Tam, kad lietuviams jau pats laikas susirūpinti regimąja tarša, pritarė ir G.Čaikauskas. Anot jo, šiuo atveju labai svarbu į statybas pažiūrėti kitokiu nei šiuolaikinėje visuomenėje įprasta kampu: „Realizuojant naujus objektus akcentuojami pro naujų pastatų langus atsiveriantys puikūs gamtos arba senamiesčio vaizdai, tačiau mažai kam rūpi atvirkštinis vaizdas. Kaip atrodys naujieji pastatai senamiesčio fone, ar naujai sukurta vertingos aplinkos panorama nenustelbs pačios vertybės?“
VGTU profesorius pabrėžė, kad nors vizualinė tarša dažniausiai siejama su verslo interesų savanaudiškumo išraiška, prie jos prisideda ir prieštaringi istoriniai, politiniai įvykiai bei ekonominės krizės. „Kiekvienas kraštas, kuriame vyko įvairiausi pasikeitimai, turi vizualios harmonijos ir taršos pavyzdžių – Lietuva ne išimtis. Kam teko keliauti po kaimynines šalis, manau, dažnokai atkreipė dėmesį į miestų ir miestelių sudarkytus urbanistinius audinius, agresyvias architektūrines invazijas bei nesuvaldytos reklamos kakofoniją“, – teigė G.Čaikauskas.
Lietuva kitų valstybių fone
Lietuva vizualinės taršos klausimu nėra išskirtinė valstybė, nesunkiai galima rasti šalių, kurios turėtų susirūpinti ar jau pradėjo rūpintis panašiais klausimais. Kita vertus, anot VGTU profesoriaus, yra ir ekonomine bei kultūrine prasme labiau išsivysčiusių valstybių, kurios išvengė karų bei kitokių sukrėtimų ir galėtų būti natūraliais darnios aplinkos pavyzdžiais.
„Palyginti su kaimynais Lietuva veikiausiai smarkiai neišsiskiria nei teigiama, nei neigiama prasme. Latvijoje padėtis yra panaši, Estijoje gal kiek geresnė, o Lenkijoje šiek tiek prastesnė. Aišku, jei žiūrėsime kiek toliau, pavyzdžiui, į Suomiją – matysime, kad vizualinės taršos klausimu yra rūpinamasi kur kas rimčiau“, – vertino M.Šaliamoras.
Anot Lietuvos architektų sąjungos pirmininko, savotišku pavyzdžiu galėtų tapti Ispanija, ar kitos valstybės, kurios per kelis dešimtmečius akivaizdžiai pajudėjo teigiama linkme: „Ispanijoje prieš kokių 20 metų padėtis buvo panaši kaip ir Lietuvoje – reklamų buvo apstu visur. Visgi atėjo laikas, visuomenė subrendo ir buvo priimti sprendimai šalinti vizualinės taršos objektus.“
„Turtingesnės valstybės į estetiką žiūri kur kas rimčiau. Rastume valstybių, kuriose už netvarkingą namą ar net nenupjautą veją gyventojai priversti mokėti baudas. Tačiau baudos nėra geriausia išeitis spręsti šį klausimą, visuomenei reikia padėti suvokti vizualinės taršos problemą. Nuvažiavę į Austriją ar Šveicariją lietuviai juk žavisi tų šalių kraštovaizdžiu, tačiau patys imtis veiksmų, kad ir pradėti tiesiog nuo savo kiemo – dar nepribrendo“ – tęsė M.Šaliamoras.
Kas už tai atsakingas?
Specialistai vieningai teigė, kad vienu politiniu ar net ir juridiniu mostu šią problemą išspręsti sunku – tai lėtas procesas ir prie jo daugiau ar mažiau turi prisidėti visi visuomenės sluoksniai.
„Vienas geriausių sprendimo būdų demokratinėje valstybėje – leisti problemą spręsti žmonėms, kurie tam turi kompetencijos, t. y. architektams, urbanistams. Jie gali nustatyti racionalius kriterijus ir įvertinti objektyviau“, – siūlė M.Narmontas. Reikėtų nepamiršti, kad būtent tam rengiami ir teritorijų planavimo dokumentai – jų tikslas ir yra užtikrinti darnų ir harmoningą kraštovaizdį, numatyti, kurioje miesto vietoje, kokios paskirties objektai gali atsirasti, pridūrė Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento direktorius.
Jei žmonės mėgsta beskonybę ar šiukšlyną, mes negalime jų iškart perauklėti. Mes tik galime vienokiais ar kitokiais svertais juos po truputį kviesti elgtis civilizuotai“, – teigė M.Šaliamoras.
M.Šaliamoras neslėpė, kad didžiojoje urbanistikoje, kur sprendimus dėl svarbių visuomenei objektų ir dabar specialistai priima atsižvelgdami į reikiamus kriterijus, problemų mažiau, tačiau silpnoji grandis – privačios nuosavybės: „Architektas juk tik vykdo užsakovo pageidavimus, aišku, projektas neturi pažeisti numatytų techninių reikalavimų, tačiau būtent estetinių kriterijų šiuo metu numatyta yra per mažai. Taigi čia duota laisvė kiekvieno skoniui, todėl turime tai, ką turime. O būtent šį dalyką spręsti trūksta politinės valios.“
VDA architektūros katedros vedėjas tikino, jokiu būdu neraginantis šios problemos spręsti baudomis ir šiurkščiu spaudimu: „Turime dirbti su privačiais žmonėmis, tačiau jokiu būdu ne drausti. Reikia padėti žmonėms estetiškai tvarkytis.“
Urbanistai architektai teigė, kad siekiant išspręsti kraštovaizdžio taršos problemą svarbiausias dalykas vis dėlto yra – visuomenės branda, o jos pagreitini negali. „Žmonių skonis yra lavinimas po truputį. Jei žmonės mėgsta beskonybę ar šiukšlyną, mes negalime jų iškart perauklėti. Mes tik galime vienokiais ar kitokiais svertais juos po truputį kviesti elgtis civilizuotai“, – kalbėjo M.Šaliamoras.
G.Čaikauskas pridūrė, kad aplinka tiesiogiai atspindi žmonių mąstymo ir gyvenimo būdo ypatybes, taigi situacija turėtų pasikeisti ne tik kartu su visuomenės sąmonės branda, bet ir šalies ekonomikos stiprėjimu. Šis procesas yra sudėtingas ir truks ilgai, tačiau pradėti jį reikia.
