Per aštrius patirties akmenis
Kaip prisimena pašnekovė, donorystės idėja nebuvo spontaniška ar atsitiktinė. Atjausti, ištiesti pagalbos ranką, dalytis – šios pamatinės vertybės nuo mažens buvo diegiamos Ilonos šeimoje.
„Žinoma, kai būdama 19-os pirmą kartą ėjau duoti kraujo, įsivaizdavau, kad jis reikalingas tik sudėtingų operacijų metu arba, kai įvykus kokiai nors skaudžiai avarijai, kažkas staigiai netenka daug kraujo, – prisipažino pašnekovė.
Šiandien jau žinau ir apie onkologinius ligonius, kuriems taip pat reikia kraujo, ir apie įvairias kitas situacijas, tačiau turbūt daugiausia – apie tai, kokia svarbi kraujo donorystė gelbstint neišnešiotus vaikučius, nes su šia realybe teko susidurti asmeniškai.“
Ilona atvirai kalba apie skaudžią patirtį, kai teko kovoti dėl jos 23-čią savaitę gimusių dvynukų gyvybės: tuo metu pasaulį išvydęs berniukas svėrė 660, o mergytė – vos 450 gramų. Dėl anksčiau laiko staigiai prasidėjusio gimdymo ir pati gimdyvė buvo netekusi netoli litro kraujo.
Moteris nepaliauja dėkoti visiems donorams, kurie paaukojo kraujo tiek jai, tiek mažyliams, suteikdami jiems galimybę kabintis į gyvenimą.
Donorystė – plati sąvoka
„Ligoninėje praleidome 110 dienų. Ir per tas dienas kraujo reikėjo ne tik mums, bet ir daugeliui kitų kūdikių, kurie tuo metu ten gulėjo. Vien mano vaikams kraujas buvo perpiltas 9 – vienam – 5, kitam – 4 kartus“, – pasakojo moteris.
Vien mano vaikams kraujas buvo perpiltas 9 kartus – vienam – 5, kitam – 4.
Anot pašnekovės, tokia asmeninė patirtis tik dar paveikiau išgrynina suvokimą, koks didelis ir gyvybiškai svarbus yra donorų aukojamo kraujo poreikis.
Pati Ilona, kurį laiką negalėdama dovanoti kraujo kaip krūtimi maitinanti mama, nusprendė įprasminti donorystę kitu būdu – per pusmetį neišnešiotiems ir sergantiems naujagimiams moteris paaukojo 114 litrų savo pieno, vėliau padėjo išmaitinti vaikutį, kurio mama buvo netekusi pieno.
Akivaizdu, jog klausimų, ar ji turi ir organų donoro kortelę, taip pat neturėtų kilti. „Norėčiau, kad po mirties mano organai būtų paaukoti tiems, kam jų reikia“, – pripažino donorė.
Tobula grandininė reakcija
Praėjusiais metais jau sustiprėjusi Ilona vėl skubėjo į Nacionalinį kraujo centrą. Iki šiol 7 kartus kraujo dovanojusi moteris šios misijos nežada atsisakyti ir ateityje. Kaip pastebėjo donorė, nors, viena vertus, jos kraujo grupė yra dažniausia, tačiau tokio kraujo ir reikia daugiausiai.
„Dalytis – didžiulis džiaugsmas ir malonumas. Juolab, kad tai nieko nekainuoja, neskauda, dėl to nepablogėja sveikata. Kraujo donorystė – viena tų puikių galimybių, kai gali ir kitiems padėti, ir sau nepakenki. Gyveni banalią dieną, bet davus kraujo, atrodo, net akyse pasidaro šviesiau, nes tai, ką padarei, turi prasmę“, – sako Ilona.
Kraujo donorystė – viena tų puikių galimybių, kai gali ir kitiems padėti, ir sau nepakenki.
Kraujo davimo akimirkomis moteris pasidalija ir socialiniuose tinkluose. Ilona neneigė pastebėjusi, jog ši žinutė neretai transformuojasi į naujas gražias iniciatyvas.
„Kiekvienas mūsų galime skleisti tą gerąją žinią – neabejoju, kad tai yra užkrečiama. Nes, kai davusi kraujo pasidaliju šiuo momentu socialiniuose tinkluose, kartais gaunu nuotraukų ir iš savo draugų, kad jie taip pat paaukojo kraujo. Jei žmonės tuo dalijasi su manimi, tikiu, kad tai daro mano pavyzdžiu“, – šyptelėjo pašnekovė.
Daugiau informacijos apie kraujo donorystę - kraujodonoryste.lt
