Kol kas Rūtos ir Arūno Šulskių namuose gyvena keturi sirai: pusseserės Nour ir Mary bei jų seneliai Raphaelis ir Marin. Septyniolikametė Nour laukia, kol į Lietuvą galės atvykti jos tėvai ir sesuo. Mary artimieji glaudžiasi Klaipėdoje pas kitą tikinčiųjų šeimą. Kol kas pati ji apsisprendė pagyventi su pussesere ir padėti apsiprasti aštuoniasdešimtmečiams ir tik arabiškai kalbantiems seneliams.
Nežino, ar jų namai dar stovi
Paauglės puikiai kalba angliškai – kol senelė Marin, sutuoktinio švelniai vadinama „virtuvės karaliene“, sukiojasi tarp indų ir vis siūlo paragauti jos gamintų makaronų, merginos nepaleidžia iš rankų išmaniųjų telefonų.
Dauguma Marin ir Nour draugų jau nebelanko mokyklos. Vieni nuo pilietinio karo pabėgo į kitus miestus, kiti rado prieglobstį Europoje.
„Asake, kur mes gyvenome, jau seniai nebėra gėlo, švaraus vandens, ten nėra elektros, nieko“, – aiškino merginos. Jų namai palikti likimo valiai.
„Asake, kur mes gyvenome, jau seniai nebėra gėlo, švaraus vandens, ten nėra elektros, nieko“, – aiškino merginos. Jų namai palikti likimo valiai. Nežinoma, ar jie dar stovi, ar nėra išvogti.
Kurį laiką šeimos glaudėsi Damaske. Ten paauglės lankė mokyklą.
„Damaske vaizdas šiurpus: daugybė žmonių gyvena skurdžiai, per karą kainos auga ant mielių, darosi sunku įpirkti pačius būtiniausius daiktus. Viskas yra labai brangu“, – aiškino merginos, rodydamos fotografijas socialiniuose tinkluose. Jose – karo suluošinti žmonės, apgriuvę pastatai.
„Mus čia labiausiai nustebino erdvė – jūs jos turite labai daug. O ten – namas prie namo. Damaske nepamatysi tokių mažyčių, individualių namų. Be to, čia labai švaru“, – stebėjosi sirės.
Merginos jau spėjo susipažinti su Kretinga. Kartu su seneliais ėjo į maisto parduotuvę.
Dar nežinia, ar Lietuvoje jos galės lankyti mokyklą.
Stebėjosi lietuvių vaišingumu
Nour tėvas Sirijoje kartu su partneriais kanadiečiais buvo įkūręs vandens valymo kompaniją. Vyriausia šeimos atžala universitete studijavo verslą. Jos pėdomis jau kitąmet ketino pasukti ir Nour. Tačiau dabar jau neaišku, kada mergina galės studijuoti.
Garbaus amžiaus senelius įkalbėti keliauti į Lietuvą buvo sudėtingiausia. Abu jie be savo gimtosios arabų kalbos kitų nemoka.
„Taip, greičiausiai mes visi gyvenome pasiturimai. Atrodė, kad nieko netrūksta“, – pusseserei antrino Mary, kurios tėvas Sirijoje buvo stomatologas. Klaipėdoje apsistojęs vyras kol kas nedrįsta net svajoti, kada galės vėl verstis iš gydytojo darbo.
Garbaus amžiaus senelius įkalbėti keliauti į Lietuvą buvo sudėtingiausia. Abu jie be savo gimtosios arabų kalbos kitų nemoka.
„Maloniausia tai, kad jie, nepaisydami to, jog atsidūrė toli nuo savo namų tik su keliais lagaminais drabužių, sugeba šypsotis“, – sako namų šeimininkė Rūta Šulskienė.
Senelis Raphaelis prašė anūkių būtinai pasakyti, kad Lietuvoje jam labai patinka ir žmonės čia labai geri.
„Sakote čia žmonės skundžiasi prastu oru? Lietumi? Mes džiaugiamės matydami tiek vandens“, – stebėjosi penkiolikametė Mary.
Susikalba tik pirštais
„Svarbu pasakyti, kad jie nėra pabėgėliai, jie nėra imigrantai. Jie – mūsų svečiai. Kiekvienam atvykėliui yra suteikta viza metams“, – kalbėjo dailės mokytoja Rūta Šulskienė.
Iš Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio išgirdusi apie tai, kad reikėtų pasirūpinti keliais sirais, ji su vyru nedvejojo: „Mūsų namai ir taip buvo atviri. Ne kartą viešėjo svečiai ir Šveicarijos, Vengrijos. Po tėvų mirties namo dalis liko tuščia, todėl galime priimti vieną šeimą.“
Rūta vis prisimena savo tėvų istoriją: per karą jie spruko į Vokietiją. Grįžę rado savo namus susprogdintus. Tuomet šeimą priėmė kaimynai, pažadėję dalintis duonos pluta.
Rūta vis prisimena savo tėvų istoriją: per karą jie spruko į Vokietiją. Grįžę rado savo namus susprogdintus. Tuomet šeimą priėmė kaimynai, pažadėję dalintis duonos pluta.
Vieni kretingiškiai Šulskų sprendimą priimti Sirijos piliečius palaikė, klausė, kuo galėtų padėti. Kiti stebėjosi, kodėl sirai. Juk karas siaučia ir kitose šalyse. „Atsakau, kad reikia padaryti nors šiek tiek, kad tas pasaulis taptų geresnis“, – aiškino R.Šulskienė.
Jai ir sutuoktiniui A.Šulskiui, dirbančiam Kretingos dienos veiklos centre socialiniu darbuotoju, susikalbėti su svečiais – sudėtinga. Šeimininkė vis dar lanko anglų kalbos kursus.
„Padeda keturiolikametis sūnus. Jis juos ir į parduotuvę palydėjo, ir parodė, kaip papildyti korteles“, – teigė moteris.
Anot jos, svečiai greitai apsiprato namuose, jau kitą dieną patys pradėjo gaminti maistą.
„Dar laukiame atvykstančių trijų asmenų. Nežinia, kada jie gaus vizas. Teko šiek tiek ir pertvarkyti namus. Vietoje vonios ketiname pastatyti dušą, kad vyresniems žmonėms būtų patogiau“, – vardijo kretingiškė.
