Istorija – nuo Chodkevičiaus
Brolis J.M.Žukauskas pradeda nuo ištakų: vienuolyną ir bažnyčią 1602 metais įkūrė žemaičių seniūnas ir LDK etmonas, grafas Jonas Karolis Chodkevičius.
-
Vieni iš mūsų. T.Žymantas – pradžioje nepriimtas į seminariją, o dabar pranciškonas ir kunigas
-
Šiurpi Kretingos bažnyčios požemių istorija: „Radinys tuomet užgniaužė kvapą“
-
Vyriausybė patvirtino J.K.Chodkevičiaus minėjimo 2021 metais programą
-
Kelionė į praeitį: Kretingoje vasarą stovės istorinė J.K. Chodkevičiaus palapinė
„Jis Salaspilyje laimėjo didžiulį mūšį – su 4 tūkst. karių stojo į kovą su tuo metu itin modernios švedų kariuomenės 14 tūkst. karių ir nugalėjo.
Prieš tą mūšį J.K.Chodkevičius suprato, kad jis bus labai nelygus ir ėmė šauktis dangaus pagalbos. Tad įsakė iškelti virš kariuomenės Marijos atvaizdą, o vėliau parsivežė tą vėliavą. Dėl to Kretingos herbe turime Mergelę Mariją.
Dar jis davė tokį apžadą: jeigu pavyks atsilaikyti, tai šiose vietose pastatys bažnytėlę. Taip ir nutiko. Tik pirmiausia ta bažnytėlė buvo maža, medinė. Jis pasikvietė brolius pranciškonus, kurie tuo metu rezidavo Vilniuje ir Kaune“, – vienuolyno įkūrimo istoriją pradeda pasakoti J.M.Žukauskas.
Kaip pasakoja vienuolis, J.K.Chodkevičiui pranciškonų dvasingumas buvo labai priimtinas, nes jie buvo apolitiški, linkę būti su liaudimi – steigė mokyklas, ligonines.
Kas tuo metu buvo sunkiai suvokiama – pamokslavo vietos kalba, yra liudijimų, kad tik atvykę į Kretingą jie pamokslus sakė tik lietuviškai.
„J.K.Chodkevičius manė, kad broliai pranciškonai skelbia Kristų, o ne politiką“, – įsitikinęs J.M.Žukauskas.
Vėliau J.K.Chodkevičius nusprendė Kretingą padaryti savo rezidencijos vieta, tad pradėjo statyti didžiulę bažnyčią, kurios kriptoje skirta vieta šeimos mauzoliejui. J.K.Chodkevičius taip pat rėmė vienuolyno statybas, išrūpino Kretingai Magdeburgo teises.
Užmūrijo gyvus
Brolis Juozapas Marija sako, kad švedai šio pralaimėjimo J.K.Chodkevičiui neatleido, o sužinoję, kad jis išvyko į Chotino mūšį, kuriame ir žuvo, atvyko nusiaubti Kretingos.
Jie degino pastatus, žudė žmones. Išsigandę miestelėnai bėgo slėptis į Kretingos bažnyčią, tačiau buvo negailestingai suvaryti į vieną iš penkių laidojimo kriptų, kur, kaip byloja legenda, buvo palaidoti gyvi – tiesiog užmūryti.
„Tarpukariu vaikai landžiodami ten išjudino Chodkevičių kriptoje vieną akmenį ir jame atsivėrė skylė. Jie pamatė kambarėlį, kuriame buvo daugybė palaikų.
Jie buvo puikiai išsilaikę – kūnai be oro, matyt, balzamavosi, tad matėsi net rūbų dalelės.
Tačiau jau po karo nieko nebeliko – viskas subyrėjo, sutrūnijo. Kai atidengėme įėjimą į tą kriptą, radome tik kaulų liekanas, sumišusias su žemėmis“, – pasakoja vienuolis.
Vienuoliai nusprendė tą vietą sutvarkyti. Kaulus surinko ir sudėjo į specialų altorių kriptoje.
Pagal kaukoles buvo suskaičiuota, kad ten žuvo 120 žmonių.
Prarastos vertybės
Vienuolynas ir broliai smarkiai nukentėjo Rusijos imperijos ir sovietų okupacijos metais. Brolis Juozapas Marija sako, kad bene didžiausia prarasta vertybė – unikali biblioteka.
Kaip pasakoja vienuolis, pranciškonai dar nuo Karaliaus Mindaugo laikų rašė raštus, visą laiką prie dvarų, kitose svarbiose vietose tarnavo raštininkais.
Jie darydavo visų raštų kopijas, kurių didžioji dalis nuguldavo vienuolynų bibliotekose.
1863 metų sukilimo metu vienuolynai dažnai tapdavo sukilimo centrais – savotiškomis vadavietėmis, štabais. Tai buvo ir prieglaudos, kur sukilėliai galėdavo prisiglausti, rasti poilsio, gydymą.
Dėl to caro valdžia uždarė visus tuo metu Lietuvos teritorijoje buvusius vienuolynus – leido pasilikti vieninteliam Kretingos vienuolynui, kur sukėlė „nepaklusnius“ vienuolius.
Uždarant vienuolynus, broliai stengėsi iš jų išsivežti pačius vertingiausius, svarbiausius raštus. Iš visos buvusios LDK teritorijos, ne tik Lietuvos rankraščiai gabenti į Kretingą, tad čia atsirado didžiulė unikali biblioteka.
Tačiau didžiausioji dalis rankraščių buvo tiesiog sukrauta kiemelyje ir sudeginta. Žmonės pasakoja, kad ta krūva siekė net antrojo aukšto langus.
„Prasidėjus sovietų okupacijai, dalis tų rankraščių buvo perduota į Vilnių. Nemaža dalis – išvežta į Rusiją. Jiems tai buvo istorija – pavogta istorija, kurią išvežus galima pasakoti savo versiją.
Tačiau didžiausioji dalis rankraščių buvo tiesiog sukrauta kiemelyje ir sudeginta. Žmonės pasakoja, kad ta krūva siekė net antrojo aukšto langus.
Dabar turime didžiulį baltą langą Lietuvos istorijoje, kurią mums pasakoja kiti. Tačiau tokie dalykai įvyko dėl štai tokių praradimų. Prarasti ir Chodkevičiaus žygių aprašymai“, – apgailestauja pranciškonų vienuolis.
Išsipildžiusi pranašystė
„Tarpukariu vienas iš mūsų brolių buvo nuvykęs į Italiją susitikti su vėliau šventuoju tapusiu vienuoliu kapucinu, stigmatiku tėvu Pijumi.
Jis pasakė tokią kaip pranašystę, kad ateis laikas ir mūsų rūmuose žudys žmones, o iš gyvųjų nugarų odos pjaus diržus.
Tuomet broliai susirinko aptarti šio įspėjimo. Vyresnieji nusprendė, kad jie liks ir kentės, o jaunuosius broliukus buvo nutarta išsiųsti į užsienį mokytis“, – pasakoja brolis Juozapas Marija.
Pasak pašnekovo, pranašystė išsipildė šiurpinančiai tiksliai.
„Štai čia, per upelį, kur dabar yra Švento Antano gimnazija, buvo senelių namai. Ten sovietai įrengė KGB kalėjimą.
Jame tiesiog iš nugaros žmonėms pjaudavo diržus – tai buvo vienas iš kankinimo būdų“, – apie siaubingus kankinimus kalba vienuolis.
Pasak jo, iš tų laikų likę daugybė baisių liudijimų.
Buvo ir kitų žiaurių kankinimo būdų. Pavyzdžiui, virti kopūstus ir juos dėti žmonėms ant galvų, kad nušustų skalpas.
„Kai prasidėjo karas, sovietų okupacijos metais labai daug mūsų brolių jau buvo Vakarų Europoje. Jie nebegalėjo grįžti į Lietuvą. Nemažai jų vėliau išvyko į Ameriką, Kanadą, kur steigė bažnyčias, vienuolynus ir tokiu būdu pranciškonai išliko išeivijoje.
Išgabenus pavyko išsaugoti nemažai vertingų relikvijų, – pasakoja J.M.Žukauskas.
Vienuolis sako, kad sovietų okupacija skaudžiai smogė likusiems vienuoliams. Dalis jų buvo ištremta į Sibirą. Kita dalis buvo tiesiog išsklaidyta.
Per karą vienuolynas sudegė, o jo stogas įgriuvo. Ilgą laiką Kretingos centre riogsojo tokie griaučiai.
Vėliau pastatus perėmė miesto valdžią ir jie ilgą laiką keitė paskirtį – buvo įsteigtas etnografijos muziejus, miesto biblioteka, o vėliau – meno mokykla.
„1989 metais Lietuvoje pogrindyje veikę broliai pranciškonai pasiryžo grįžti į Kretingos parapiją. Pranciškonai bene pirmieji pasiskelbė atsikuriantys. Kiti juos kvailino, gąsdino, kad čia tuoj vėl visus uždarys ar išveš.
Bažnyčioje tvyrojo baimė. Pavyzdžiui, jėzuitai gerokai vėliau ėmė veikti atvirai, ilgai buvo pogrindyje“, – sako J.M.Žukauskas.
Padėjo kovoje už laisvę
Brolis Juozapas Marija pasakoja, kad prieš okupaciją išsiųsti mokytis pranciškonai vėliau nemenkai pagelbėjo Lietuvai, mat jautė esantys skolingi tėvynei.
„Kadangi mes turėjome daugybę brolių išeivijoje, tai labai lengvai ir greitai buvo užmegzti kontaktai su užsienio lietuviais ir kuomet Lietuva pradėjo siekti nepriklausomybės, per užsienio lietuvius buvo galima labai greitai išviešinti tą laisvės siekį.
Lietuviai turėjo priėjimą prie Baltųjų rūmų, kitų parlamentų, galėjo kviesti palaikyti Lietuvą nepriklausomybės kovoje.
Tada susikūrė Sąjūdis. Aišku, buvo stipriai remiamas lėšomis tas atsikūrimas“, – pasakoja pranciškonas.
„Kuomet vyko Sausio įvykiai ir Parlamentas buvo apsuptas, žinau, kad Kanados lietuviai pasirūpino iš Kanados kariuomenės nupirkti radijo ryšio priemonių ryšiui palaikyti. Jos paslapčia buvo vežamos į Seimą“, – sako J.M.Žukauskas.
Per negandas išsaugojo tikėjimą
„Broliai išeivijoje labai padėjo atsikurti ir mums, pranciškonams. Pirmieji jaunuoliai po Nepriklausomybės atgavimo nelabai žinojo tradicijų.
Juos kvietė į Ameriką, Kanadą, kur porą metų mokė, rodė, kas yra pranciškonai, kokios jų tradicijos, kad šie galėtų vėliau grįžti į Lietuvą ir tęsti veiklą“, – sako vienuolis.
J.M.Žukauskas pasakoja, kad kretingiškiams tikėjimą okupacijos metais padėjo išlaikyti buvę vienuoliai, kurie net ir įsidarbinę batsiuviais, ėję kitas pareigas pasaulietiniame gyvenime, nepamiršo skleisti Dievo žodžio.
„Padėjo ir žemaitiškas užsispyrimas, nuo J.K.Chodkevičiaus laikų išlikusios gilios pasitikėjimo Dievu tradicijos. Žmonės šiuose kraštuose tikrai turi vidinės stiprybės“, – didžiuojasi pranciškonas.
Pasak J.M.Žukausko, po okupacijos į Kretingą grįžusius pranciškonus vietos gyventojai pasitiko skeptiškai, nedrąsiai žvelgė į jų mokymą.
„Pranciškonai truputį netradiciškai žvelgė į tikėjimą, liturgijos, šventojo šlovinimo procedūras. Vieni pirmųjų ėmė naudoti gitaras liturgijų metu, o per mišias atsigręžė į žmones.
Buvo panaikintos juodos spalvos, atsirado džiaugsmas, šypsena, plojimai bažnyčioje.
Gal pradžioje žmonėms atrodė, kad bažnyčia nuo to sugrius, tačiau vėliau visi įprato ir labai šiltai tą priėmė.
Jie pamatė, kad tikėti yra smagu, gera. Į bažnyčią galima eiti ne tik mirusio palaidoti ar paminėti, bet ir švęsti tikėjimo“, – šypsosi Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelės Marijos parapijai vadovaujantis J.M.Žukauskas.
Brolis Juozapas Marija sako, kad tuomet, kai garsas apie pranciškonus nuvilnijo per visą Lietuvą, į Kretingą pradėjo vykti žmonės pasižiūrėti tokių netradicinių mišių.
Vėliau ta tvarka pasklido plačiau ir dabar jau nieko nebestebina gitaros bažnyčioje.
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
