Kriminologė atkreipia dėmesį į istorinius pavyzdžius, kad būtent nuo patyčių ir neapykantos kalbų prasideda realūs fiziniai nusikaltimai, todėl nevalia užmerkti akių prieš žodines neapykantos formas.
Tyrinėjate patyčias, persekiojimą internete. Kokie jūsų pastarųjų metų atradimai?
Patyčių reiškinio tyrinėjimai prasidėjo dar XX a. 7 dešimtmetyje. Pasitelkus John Braithwaite teoriją, patyčių ištakas bandyta paaiškinti taip: esą individams yra būdingas siekis dominuoti tam tikrose grupėse, egzistuoja skirtingi galios siekimo mechanizmai, vieni iš jų konstruktyvūs, kiti – destruktyvūs. Patyčios priskiriamos destruktyviems, kuomet siekiama pažeminti kitą, norint pačiam pasijusti geriau, įtvirtinti savo, kaip svarbesnio asmens statusą, taip kartu įtvirtinant ir savo dominavimą prieš kitus.
Keičiasi patyčių formos, dominavimo įrankiai. Pavyzdžiui, patyčioms persikėlus į elektroninę erdvę, tikslai iš esmės nepasikeitė, atsirado daugiau priemonių, būdų kaip būtų galima įžeisti kitus asmenis ar jų grupes. Su mokslininkų komanda neseniai baigėme tyrimą „Nuotolinis vaikų ugdymas pandemijos dėl COVID-19 metu: grėsmės bei galimybės ekosisteminiu požiūriu“. Pasirodo, nuotolinio mokymosi metu patyčių sumažėjo. Pastebėta, kad patyčioms vis dar labai svarbi fizinė erdvė, t. y. elektroninės patyčios labiau papildo tradicines. Dažnu atveju patyčias patiriantys tradiciniu būdu su jomis susiduria ir elektroninėje erdvėje.
Moterys dažniau patiria įvairių formų patyčias, tačiau šios tendencijos nebūtinai yra susijusios su lyties klausimu, ir tuo, kad vyrai iš jų tyčiojasi, persekioja. Tai labiau susiję su tuo, jog moterys yra labiau linkusios pranešti apie tokio pobūdžio veiklas elektroninėje erdvėje.
Mano analizuojamame kontekste persekiojimas elektroninėje erdvėje (angl. cyberstalking) yra dažnai susijęs su buvusių partnerių siekiu atkeršyti, pažeminti, todėl savo neapykantai išreikšti internetu pasinaudojama kaip įrankiu siekiant visuotinio pažeminimo, pavyzdžiui, sekstinimo atveju.
Trumpai tariant, patyčios elektroninėje erdvėje atspindi mūsų kultūrą ir bendravimo formas. Kadangi šiuo metu daug yra kalbama apie įvairias patyčių formas, švietimo, prevencijos iniciatyvos prasideda dar mokykloje, visuomenėje patyčios yra lengviau atpažįstamos, todėl gali atrodyti, kad jų daugėja, bet gali būti, kad jos yra lengviau atpažįstamos ir į jas jautriau sureaguojama.
Ar žmonės dar nepatikėjo, kad interneto erdvė yra tokia pati mūsų gyvenimo dalis kaip ir fizinė aplinka, jog ten irgi reikia elgtis etiškai?
Australų mokslininkas Peter Grabosky nusikaltimus elektroninėje erdvėje šmaikščiai prilygino vynui. Esą jie – kaip senas vynas, perpiltas į naujus butelius, iš išvaizdos atrodo lyg ir naujas, bet skonis tai nesikeičia. Šia citata noriu pagrįsti prielaidą, kad patyčios, neapykantos kalba egzistuoja ir mums įprastoje aplinkoje, suskaitmenintoje erdvėje šios išraiškos keičia formą, gali būti nesunkiai dokumentuojamos, jos gali pasiekti daugiau žmonių. Svarbu pabrėžti, kad komunikacijos formų pasikeitimas daro įtaką visuomenės narių elgesiui.
Pritariu, kad skaitmeninio etiketo standartams keliami kriterijai elektroninėje erdvėje yra žemesni. Tikrai egzistuoja tendencija, kad tai, ko asmenys neleidžia sau pasakyti akis į akį, parašo komentaruose ar forumuose. Tai gali būti susiję su dažnai tyrimų rezultatuose atsikartojančiu anonimiškumo elementu arba tuo, kad tikima, jog elektroninė erdvė yra nestebima, nesaugoma ir čia, esą, galima elgtis laisviau, savęs neriboti.
Kur ta riba, kai patyčios jau perauga į neapykantos kalbą?
Paprasčiausias atsakymas yra susijęs su Baudžiamojo kodekso 170 straipsniu, kuriame aiškiai apibrėžiama, kad tuo atveju, kai yra kurstoma diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kurstoma smurtauti, fiziškai susidoroti su tokia žmonių grupe, tai yra neapykantos kalba.
Tiesa, neapykantos kalba neatsiranda iš niekur, tam tikros visuomenės dalies nenoras, negalėjimas konstruktyviai komunikuoti su kitokiomis visuomenės grupėmis prasideda konfliktu, pirmiausia vidiniu, vėliau ir išoriniu, kuomet susikaupusi agresija pasireiškia verbalinėmis, fizinėmis, socialinėmis patyčių formomis, kurios, skirtingai nei neapykantos kalba, nėra aiškiai apibrėžtos. Lietuvoje yra išlikusių pakankamai aiškių netolerancijos kitam pavyzdžių, kuomet klausiami žmonės nenori gyventi šalia imigrantų, romų tautybės asmenų, vis dar egzistuoja gajūs stereotipai apie homoseksualius asmenis.
Naujausias Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimas parodė, kad žmonės iš esmės yra nusiteikę prieš neapykantos kalbą, tačiau ją painioja su žodžio ir saviraiškos laisve...
Žodžio laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kito žmogaus laisvės ribos. Jeigu mano išsakoma nuomonė dėl kito asmens būdo, išvaizdos savybių gali įskaudinti kitą, tai nebūtinai yra žodžio laisvė.
Visi įstatymų apibrėžta tvarka esame laisvi išsakyti savo nuomonę ir turime pripažinti, kad visuomenė niekada nebus homogeniška, tačiau dėl to ir egzistuoja demokratija. Ten, kur atskirų visuomenės grupių nuomonės skiriasi, turime ieškoti kompromisų, atitinkančių tiek mažumos, tiek daugumos interesus.
Ką manote apie teigiančius, kad, jeigu uždrausi žmogui laisvai kalbėti, jis imsis fizinių veiksmų, todėl geriau tegul kalba viešai ką nori?
Pasitelksiu istorinį pavyzdį. XX a. įvykiai byloja apie tai, kad agresija, nukreipta į tam tikras žmonių grupes, ir prasideda nuo kalbų bei įsitikinimų, paremtų mitais apie tai, jog vienos tautos esą yra geresnės už kitas, kad vieni asmenys turi išnykti dėl kitų gerovės, plėtojimo Dėl tokių kalbų, kurios vėliau virto aiškiais veiksmais, žuvo 6 milijonai žydų, buvo vykdomas armėnų genocidas ir galime atrasti dar ne vieną istorinį pavyzdį, kuomet kalbos virto aiškiais veiksmais.
Ką manote apie naują policijos iniciatyvą – kibernetinį patrulį – skirtą kovoti su neapykantos kalba ir kitais nusikaltimais internete?
Kriminologijos klasikas Cesare Beccaria jau XVIII amžiuje kalbėjo apie bausmės neišvengiamumo principą. Ši kibernetinio patrulio iniciatyva galėtų prisidėti prie neapykantos nusikaltimų elektroninėje erdvėje skaičiaus mažinimo, tačiau laikausi nuostatos, kurią išsakė ir Nacionaliniame Žmogaus teisių forume kalbėjęs policijos generalinio komisaro pavaduotojas Arūnas Paulauskas, kad yra svarbus ne tik bausmės neišvengiamumo elementas, tačiau ir prevencija, visuomenės švietimas.
