Dabar jau žinau, bet prieš atsakydama, turiu pripažinti – išvardinti ir panašūs džiaugsmai kelia „pavojų vaiko saugumui“. Juk kiekvienas iš jų turi didesnę ar mažesnę tikimybę baigtis rimtais sužalojimais ar netgi tragiškai. Tai gal pasaulis būtų saugesnis, jei šiuos ir kitus rizikingus vaikų užsiėmimus uždraustume?
Stebime, kaip susirūpinimas dėl vaikų saugumo Lietuvoje virsta įstatymais ir draudimais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo natūralus, racionalus ir teisingas procesas. Tačiau aišku, kad lazda perlenkta, kai politikai ir pareigūnai apie vaiko atskyrimą nuo šeimos ima kalbėti taip: „Iš nesaugios aplinkos vaikas perkeltas į saugią aplinką“. Lyg jie turėtų omenyje iš vienos vietos į kitą kilnojamą bulvių maišą, kuriam nesvarbu mama, tėtis, namai, svarbu tik tai, kad būtų „saugu“.
Galiojantis vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas leidžia paimti vaiką iš šeimos ne tik dėl grėsmių sveiktai ar gyvybei, bet ir tada, kai kyla „pavojus vaiko saugumui“. Galima būtų susitaikyti, tačiau niekas negali dorai paaiškinti, ką reiškia ši keista žodžių kombinacija.
Lietuvių kalbos žodynas rašo, kad žodis „saugus“ reiškia „nekeliantis pavojų, nepavojingas“. Vadinasi, „pavojus saugumui“ reiškia kažką panašaus į „pavojus pavojų nebuvimui“.
Taigi, viena vertus, įstatyme turime teorinę, kita vertus – praktinę nesąmonę. Psichologai teigia, kad saugumas yra labai svarbus, pamatinis vaiko poreikis. Visiškai teisingai, tačiau kai vaikas gelbėjamas nuo „pavojaus saugumui“ paėmimu iš šeimos, itin nepatogiai skamba psichologijos mokslo faktas, kad didžiausią nesaugumo jausmą vaikas patiria tuomet, kai jis yra prievarta atskiriamas nuo tėvų. Mažamečiams vaikams tai sukelia siaubą, šoką, gali išsivystyti į „nerimo dėl atskyrimo sutrikimą“ (angl. spearation anxiety disorder 1), lemti depresiją, įvairius nerimo sutrikimus, potrauminio streso sindromą ir kitas būkles, kurios turi ilgalaikes pasekmes ir sunkina net suaugusio žmogaus gyvenimą bei socialinę adaptaciją. 2
Vadinasi, „pavojus saugumui“ reiškia kažką panašaus į „pavojus pavojų nebuvimui“.
Pamatinį vaiko saugumą gali užtikrinti tiktai tėvai. O jei tėvai nepajėgūs(paprastai dėl gilaus alkoholizmo ar narkomanijos), jokios tarnybos to nepadarys – atimtas vaikas nesijaus „pamatiniai“ saugus. Represinėmis priemonėmis tarnybos tegali apsaugoti vaiką nuo pavojaus jo sveikatai ar gyvybei.
Būtent todėl sausio pradžioje registruotos Seimo nario R.Karbauskio pataisos siūlo išbraukti formuluotę „pavojus vaiko saugumui“, kad tik tiesioginis ir realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei (svarbi ir aiški priežastis) leistų pamti vaiką iš šeimos.
Pataisos taip pat atsisako draudimo palikti vaiką iki 6 metų be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros. Nustatoma racionali sąlyga, kad ikimokyklinio amžiaus vaikas negali likti vienas aplinkoje, kurioje, atsižvelgiant į jo amžių bei brandą, gali kilti realus pavojus vaiko sveikatai ar gyvybei. Žodžiu, pataisos leistų tėvams savo nuožiūra vertinti situacijos pavojingumą, nes jie geriausiai pažįsta savo vaiką ir savo namų aplinką.
Šioje vietoje kilo didelis pasipriešinimas. Bene dažniausiai kartojamas „vaikų saugotojų“ argumentas yra tas, kad, kilus gaisrui, mažas vaikas negalės iš jo ištrūkti. Vis primenama istorija, kai prieš pusantrų metų, mamai išėjus iš namų, nuo smalkių užduso du maži vaikai.
Kodėl taisyklė, kuri ginama, remiantis „išskirtinės šeimos“ nelaime, turi būti taikoma mums visiems?
Deja, nenorima prisiminti kitų paaiškėjusių faktų: žuvusių vaikų motina prieš trejus metus iki gaisro jau buvo nubausta už vaikų nepriežiūrą (tada policija jai nustatė sunkų girtumą), trečiasis moters vaikas augo globos įstaigoje, o svarbiausia – prieš porą metų iki gaisro moterį buvo įspėję ugniagesiai dėl namuose nustatytų krosnies įrenginių pažeidimų, kurie ir buvo laikomi gaisro priežastimi.
Kodėl taisyklė, kuri ginama, remiantis „išskirtinės šeimos“ nelaime, turi būti taikoma mums visiems? Jei mūsų namai kokybiškai įrengti, su tvarkinga elektros instaliacija, saugiais židiniais ir kitais prietaisais, jei degtukai padėti vaikams nepasiekiamoje vietoje, kodėl mes visi turime bijoti gaisro, kurio tikimybė artima tam, jog Lietuvoje įvyks žemės drebėjimas ar nukris meteoritas?
Juolab, kad įvairios nelaimės vaikams nutinka ir kai tėvai būna šalia (ne vienas vaikas žuvo gaisre kartu su suaugusiu). Juolab, kad R.Karbauskio pataisos draustų palikti vaikus namuose, kuriuose yra gaisro saugos pažeidimų, ar kitų realaus pavojaus židinių vaiko sveikatai ar gyvybei.
Dar neseniai su vyru turėjome savotiškai romantišką tradiciją – savaitgalį po šeimos pietų išeidavome į lauką migdyti kūdikio, maždaug pusvalandžiui namie palikdami aštuonmetę, šešiametį ir keturmetį. Vyriausiajai įduodavome telefoną, kad galėtų mums paskambinti, jei prireiktų. Tačiau niekada to neprireikė – grįžę rasdavome juos ramiai žaidžiančius, kartais sesė broliams skaitydavo knygą, piešdavo... Įsigaliojus draudimui, dar kurį laiką išeidavome, bet aš pradėdavau dairytis atgal, nerimauti, ar niekas nepamatys, nepraneš, ir pasakiusi vyrui, kad formaliai darome pažeidimą, grįždavau namo, o vyras užmigdydavo kūdikį vienas.
Pažįstame keletą nuostabių daugiavaikių šeimų, kurių vaikai klesti nuo meilės ir švelnaus rūpesčio, bet jos susiduria su panašiais nepatogumais. Pavyzdžiui, prieš porą savaičių dalyvavome situacijoje, kai draugai paliko penkiametį ir trimetę su trylikamečiu broliu, kol jų tėvai vakarieniavo pas kamynus (pro langus vaikai ir tėvai galėjo vieni kitus matyti, vaikai galėjo ateiti ar paskambinti). Jie ir išsiskyrė, ir susitiko linksmi, ramūs ir laimingi, nors vakarienės metu juokavome, kad vyksta baisus vaiko teisių pažeidimas, apie kurį pagal įstatymą mes, vakarienės dalyviai, privalome pranešti tarnyboms.
Matome ir girdime apie daug kitų panašių „įstatymo pažeidimų“, kurie trumpam paliktiems vaikams nė kiek nepavojingi. Teoriškai jų galima sugalvoti šimtus. Tai kam reikalingas toks gyvenimo apsunkinimas?
Kažin, ar jis pasiekia priklausomybių turinčius, neatsakingus tėvus, kurių vaikams iš tiesų kyla grėsmė. Kažin, ar didelė jų dalis dėl įstatymo normos pakeis savo elgesį, jei pasikeisti neprivertė vaikų gimimas. Kai valstybė nustato detalius ir griežtus reikalavimus, labiausiai susirūpina ir taip rūpestingi tėvai. Jaudindamiesi dėl tobulo jiems keliamų reikalavimų įgyvendinimo ir bijodami neįtikti tarnyboms, jie gali tapti pernelyg kontroliuojantys ir saugantys savo vaikus (angl. over-protective). Tokie tėvai nenuleidžia akių nuo savo vaikų, „kad tik ko nenutiktų“. Vaikai netenka natūralaus pavojų, sunkumų, iššūkių ir netikėtumų patyrimo, kuris grūdina ir stiprina tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Susikoncentruojant į saugumo užtikrinimą, pamirštamas esminis tėvystės tikslas – išauginti nepriklausomus, savarankiškus, sunkumams atsparius asmenis.
Bostono koledžo profesorius, vystymosi psichologas dr. Peter Gray atsako, kodėl vaikams patinka pavojai – tai natūralaus ir labai stipraus vaikų polinkio aktyviai mokytis, pažinti pasaulį dalis. Jo atliktas tyrimas emocinių ir socialinių sutrikimų skaičiaus augimą sieja su tuo, kad vaikai vis mažiau laiko leidžia, žaidžia ar mokosi laisvai, be suaugusiųjų priežiūros ir nurodymų. Pernelyg saugomi vaikai jaučia, kad nekontroliuoja savo gyvenimo, o tai lemia nerimą, fobijas, depresiją ir net savižudybes. Mokslininko teigimu, norint vaiką užauginti fiziškai ir emociškai sveiku žmogumi, jam būtina leisti patirti nepriklausomybę, nuotykius, riziką ir savikontrolės jausmą, kurį vaikai gauna laisvo, suaugusiųjų neprižiūrimo žaidimo metu.
Britų Kolumbijos universiteto profesorė, pediatrė Mariana Brussoni rašo: „Daugybė metų, dirbant susižalojimų tyrimų srityje, man leidžia suprasti, kas blogo gali nutikti ir kaip to išvengti. Tačiau kaip mokslų daktarė vystymosi psichologijos srityje, aš taip pat esu susirūpinusi dėl to, kad mes vaikus pernelyg saugome. Trukdymas vaikams patirti pavojus gali turėti neigiamų pasekmių jų sveikatai ir vystymuisi. <..> Dauguma tėvų, su kuriais kalbėjau savo tyrimų metu, supranta rizikingų žaidimų svarbą, bet yra pernelyg susirūpinę dėl rimtų susižalojimų ar pagrobimo galimybės. Jie taip pat nerimauja, kad kažkas gali pranešti tarnyboms apie tai, kad jie leidžia vaikui patirti pavojingas situacijas. Tai trukdo tėvams atsipalaiduoti ir lemia pernelyg didelę globą („over-protection“).“ 3
Šiems mokslininkams antrina Toronto universiteto profesorius, klinikinis psichologas J.B.Peterson: „Kai žaidimų aikštelės padaromos pernelyg saugiomis, vaikai nustoja jose žaisti arba žaidžia neleistinais būdais. Vaikams reikalingos pakankamai pavojingos žaidimų aikštelės, kad išliktų iššūkių galimybė. <...> Jei esame pernelyg saugomi („overprotected“), mes pralaimėsime, kai nutiks kažkas pavojingo, netikėto ir kartu – kupino galimybių“. 4
Lietuvoje dirbanti šeimos psichologė R.Klišytė taip pat rašo: „Psichologai neabejoja, kad pats saugumo perteklius vaikams yra pavojingas ir gali smarkai pakenkti – gali net stabdyti vaiko raidą. Dažnai matau šį hiperglobos pavidalu. Neleisti vaikui įsikarti į medį yra labiau pavojinga nei jam iškristi iš jo, nes tik nukritęs vaikas įgaus patirties, pats supras ir atras, kaip lipti saugiai. Be naujų, vakar dar draudžiamų ir pavojingų dalykų išmėginimo nebus sėkmingos vaiko raidos, be to, vaikas neišsiugdys atsparumo (angl. resilience) – bruožo, kuris yra vertingesnis už visus kitus įgytus kartu paėmus.“ 5
Taigi ne. Pasaulis nebus saugesnis, jei drausime vaikams žaisti „nesaugiai“, rizikuoti, jeigu nei minutei nepaliksime jų vienų. Paprasčiausiai neįmanoma vaikų apsaugoti nuo visko – anksčiau ar vėliau kils pavojai, kuriuos vaikas turi būti pasiruošęs įveikti pats. Vaikystė yra tinkamiausias laikas mokytis drąsiai ir tvirtai pavojus sutikti. Svarbiausia, ką tėvai gali ir turi padaryti – padėti vaikams tapti stipriais, atsargiais, atsakingais ir savarankiškais. Kad užaugę jie galėtų apsaugoti ir save, ir kitus.
Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra Laisvos visuomenės instituto direktorė.
1 https://www.uptodate.com/contents/anxiety-disorders-in-children-and-adolescents-assessment-and-diagnosis#H545216747
2 http://theconversation.com/why-long-term-separation-from-parents-harms-kids-97515
3 http://theconversation.com/why-kids-need-risk-fear-and-excitement-in-play-81450
4 J.B.Peterson, 12 Rules for Life. An Antidote to Chaos, 2018, Penguin Random House, UK
5 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/ruta-klisyte-vaiko-saugumas-siandien-ir-baubo-paieskos-18-1092314?fbclid=IwAR3EY0T-uBN_6AsYzZ0xHeJ5jofZRyWlv0-yjhN9k6hz7gKhSJpFUBfojJk
