Giulija ramesnė už belgę
Kaipgi po tokių masinių psichoanalizės seansų, dalykiškai svarto Giulija, dauguma mūsų tautiečių tiesiog „nesirgs“ ta krize kaip rimta depresija. O kadangi dainininkė tai grupei nepriklauso, tai ir į sumažėjusį koncertų skaičių žiūri blaiviomis dirbančio (ir mąstančio) žmogaus akimis. Tiesa, honorarai beveik nesumažėjo, tačiau užsakymų skaičius — taip: firmos per praėjusias šventes jos balsą savo vakarėliuose norėjo išgirsti rečiau. Tačiau kokia tai problema? Bus tų pinigų — kad tik viskas gyvenime sektųsi, o jų, šlamančiųjų, niekada pakankamai nebus.
Giulija jaučiasi tokia rami ir dėl to, kad ji, kaip „netikra“ dainininkė, negyvena vien tik iš scenos honorarų. Moteris jau senokai dirba vieno Kauno rajono kultūros centro direktore. Dar ji vadovauja vaikų chorui ir mokosi Klaipėdos universitete — studijuoja teatro režisūrą. Nenuostabu, kad taip užsiėmusiam žmogui galvoti dar ir apie kažkokią krizę tikrai nelieka laiko. Juolab, kaip pati Giulija sako, ji yra nepataisoma optimistė: jei ir bus blogiau, tai vėliau vis tiek bus tik geriau.
B.Dambrauskaitei pinigai – ne svarbiausia
Poniai Birutei darbas scenoje — viso gyvenimo misija: dainuoja, nes tai yra jos gyvenimo alfa ir omega. O štai užmokestis už tai dainininkei visada buvo vos ne paskutinėje vietoje. Spręskite patys. Jeigu kai kurie scenos „grandai“ per kalėdinį „pasipinigavimo“ sezoną kelia sau vos ne išskirtines sąlygas: pavyzdžiui, jei negausiu bent tūkstančio litų, net nedrįskite man skambinti. O po to taip save vertinantys kolegos Birutei verkauja: nekviečia, nemoka — kri-i-izė-ė-ė. O štai B.Dambrauskaitė koncertuoti važiavo visur, kur tik ją kvietė. Pavyzdžiui, Grigiškėse dainuoti prieš pat Naujuosius metus dainininkė sutiko už penkis šimtus litų.
„Aš negalėjau nevažiuoti — jie manęs laukė“, — tokį nenuginčijamą argumentą pateikė pašnekovė. O penki šimtai litų ar du šimtai, Birutei tai yra antraeilis dalykas: ji važiuoja publikai atiduoti dalelę savęs. O jeigu ją kviečia į vaikų ar senelių namus, ponia Birutė neatsisako koncertuoja ir nemokamai.
Tad dabartinės krizės Birutė Dambrauskaitė nejaučia. Be to, ji jau kelis dešimtmečius ne tik dainuoja scenoje, bet ir dirba B.Dvariono muzikos mokykloje, kur dėsto vokalą. Dar ir pensiją gauna. Tad kokia kri-i-i-izė?
Džiugas – tik džiugiai nusiteikęs
Matyt, Džiugo Siaurusaičio tėvai žinojo, kokį vardą sūnui duoti. Todėl Džiugas ir eina per gyvenimą tik pozityviai nusiteikęs. Štai ir dabar tokio visuotinai pripažinto reiškinio kaip krizė aktorius ir filmų įgarsintojas nežino. Netikite? Spręskite patys. Per šį neseniai pasibaigusį šventinį renginių sezoną Džiugas sulaukė dvigubai daugiau pasiūlymų nei pernai. O dar ir savo, kaip vakaro vedėjo, honorarą gerokai padidino. Ir vis tiek kai kurių pasiūlymų turėjo atsisakyti, nes kol kas šis jaunas vyras susidvejinti ar susitrejinti vis dar nemoka.
„Gal, — dar bandė svarstyti Džiugas, — tie mano kolegos, kurie gyvena vien tik iš darbo scenoje, ir pajuto kokią krizę.“ O jis, kaip besisukantis teatre (Džiugas Siaurusaitis — sostinės Nacionalinio teatro aktorius) ir besidarbuojantis vienoje komercinėje televizijoje bei spėjantis dar ir renginius vesti, jokios krizės nejaučia. Džiugas tiesiog dirba ir gyvena. Tiesa, anksčiau kalbos apie tą krizę aktorių kiek erzino, tačiau dabar jos jam jau nebetrukdo.
Rumšas vyresnysis: jei labai ieškosi...
Mūsų pokalbis su Vytautu Rumšu vyresniuoju labiau priminė itin ramų filosofo pokalbį su pačia amžinybe (tik kuris buvo kuris?). Nacionaliniame dramos teatre tebedirba. Etatų nemažina. Honorarų — taip pat. Į autorinius vakarus tebekviečia. „Prašote palyginti 2007-2008 metų šventinio sezono honorarines įplaukas su 2008- 2009 metų? Atsakau (ramiai, lėtai): jos nė kiek nepasikeitė...“ — dėsto aktorius.
Žodžiu, Vytautas Rumšas vyresnysis tos krizės nei regėti regėjęs, nei girdėti girdėjęs, nei barzdoje ieškojęs, nei akyje kaip krislo dairęsis. „Taip, — nutęsė aktorius, — kol kas tos krizės nerandu. Bet jei ilgai ir kantriai jos paieškotume, gal ir rastume... Tik ar verta?“