Teismas nurodė, kad įstatyme numatyti NVSC įgaliojimai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam principui, kad „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.
„Būtent Nacionalinis visuomenės sveikatos centras yra ta už visuomenės sveikatą atsakinga valstybės institucija, kuri pagal įstatymo 18 straipsnio II dalį turi teisę toje dalyje nustatytomis aplinkybėmis nurodytoje darbovietėje paskirti užkrečiamosios ligos kontrolės priemones“, – paskelbė KT.
Anot teismo, NVSC nėra suteikti įgaliojimai nustatyti priemones užkrečiamosios ligos atveju, tačiau centras gali taikyti įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose aktuose nustatytas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones.
Į KT kreipėsi Seimo narių grupė. Opozicijai priklausantys parlamentarai prašė įvertinti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo nuostatas, pagal kurias, anot pareiškėjų, asmens teisių ribojimai nustatomi Nacionalinio visuomenės sveikatos centro sprendimais.
Seimo nariai sakė, kad pagal įstatymą, kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, yra išskiriamos dvi priemonių rūšys, kurias įgyvendinus NVSC nurodyti darbuotojai turi teisę dirbti.
Viena iš šių priemonių – pasitikrinimas, ar darbuotojas neserga užkrečiamąja liga, kita priemonių rūšis – Nacionalinio visuomenės sveikatos centro paskirtų šiems darbuotojams privalomų užkrečiamosios ligos kontrolės priemonių įgyvendinimas. Pasak į KT besikreipusių parlamentarų, įstatyme nenurodoma jokių sąlygų ar kriterijų, kuriuos tos priemonės turi atitikti.
Seimo nariai nurodė, kad įstatymas, kai yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ar karantinas dėl užkrečiamosios ligos ir nustatomas šios ligos protrūkis darbovietėje, tokiu būdu suteikia NVSC teisę spręsti dėl darbuotojų galimybės dirbti.
Savo abejones parlamentarai grindė oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, turi būti reguliuojama įstatymais.
Konstitucinis teismas nurodė, jog priemonės yra numatytos.
„Tai yra organizacinės, techninės, ekonominės, epidemiologinės ir kitos medicininės priemonės, bet tik tos, kurios atitinka įstatyme nustatytą kriterijų, tai yra, kurios sudaro galimybę mažinti ir/ar likviduoti sergamumą užkrečiamąja liga, kurios protrūkis nustatytas tam tikroje darbovietėje, taip pat išvengti tokių ligų plitimo“, – skelbė KT.
Teismas teigė, jog sistemiškai aiškinosi įstatyme esančią nuostatą „įgyvendinus kitas NVSC paskirtas darbuotojams privalomas užkrečiamosios kontrolės priemones“. Šio įstatymo 2016 metų redakcijoje pagal ginčytą įstatymo dalį „kitos nei darbuotojų patikrinimas“ esančios kontrolės priemonės yra numatytos.
Pagal įstatymą, tokias priemones NVSC, anot teismo, gali skirti tik esant ypatingai situacijai, „kai yra visos ginčijamoje įstatymo nuostatoje nurodytos aplinkybės, tai yra, kai dėl užkrečiamosios ligos yra paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija ir/ar karantinas, ir tam tikroje darbovietėje yra nustatytas tokios užkrečiamosios ligos protrūkis“.
KT taip pat nurodė, jog tai be kita ko reiškia, kad įstatymuose įtvirtintais įgaliojimais skirti kitas užkrečiamosios ligos kontrolės priemones NVSC gali naudotis tik laikinai, tai yra, tol, kol bus suvaldytas užkrečiamosios ligos protrūkis darbovietėje arba kol bus atšaukta dėl šios ligos paskelbta valstybės lygio ekstremali situacija ar karantinas.
