Pareiškėjas į KT kreipėsi dėl Vidaus tarnybos statuto straipsnio, pagal kurį nesunkų tyčinį nusikaltimą padariusiam asmeniui neterminuotai ribojama teisė tapti vidaus tarnybos pareigūnu.
Pareiškėjas mano, kad jo teisės buvo pažeistos Viešojo saugumo tarnybos vado įsakymu jį atleidus iš vidaus tarnybos kaip neatitinkantį nepriekaištingos reputacijos reikalavimo.
Ginčijamame Vidaus tarnybos statuto straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo.
Į KT kreipęsis atleistas pareigūnas ginčija skirtingas teisines pasekmes padarius nesunkų tyčinį ir neatsargų nusikaltimą. Pirmuoju atveju asmuo visam gyvenimui negali tapti vidaus tarybos pareigūnu, o padarius neatsargų nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą tai leidžiama praėjus 5 metams nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėjas teigia, kad tarp nesunkų tyčinį nusikaltimą padariusio asmens ir neatsargų nusikaltimą padariusio asmens nėra tokių skirtumų, kad nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
Grįsdamas savo poziciją pareiškėjas nurodo, kad teisės aktuose nepriekaištinga reputacija apibrėžiama skirtingai. Pagal vienus įstatymus nepriekaištingos reputacijos reikalavimų neatitinka už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą nuteisti asmenys, o kitų nusikalstamų veikų padarymas lemia apribojimus, taikomus konkrečiam terminui. Tuo tarpu pagal ginčijamą teisinį reguliavimą tam tikrų pareigų asmuo nebegalės užimti niekada.
Pareiškėjas teigia, kad teisinis reguliavimas turėtų sudaryti prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus, kad būtų galia įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.
Tai jau penkta byla, nagrinėjama pagal individualų konstitucinį skundą.