Kristijonas Donelaitis savo adresu Šiauliuose gavo raginimą iš Berlyno teisininkų bendrovės – susimokėti baudą, kuri jam buvo skirta viešojo transporto kontrolierių.
Pasirodo, poemos „Metai“ autorius Berlyno miesto transporto bendrovės BVG paslaugomis naudojosi neteisėtai – važiavo „zuikiu“, be bilieto.
Tai dar ne viskas. Kontrolieriams pakliuvo dar keli literatūros klasikai, kurie kažkodėl nurodė adresus Šiauliuose. Tik bėda, kad šie literatai nurodytais adresais negyvena. O dauguma – jau seniai visai nebegyvena.
Kontrolei pakliuvo visas literatūros elitas
„Brangus pone Donelaiti“, – taip kreipiasi Vokietijos skolų išieškojimo bendrovės teisininkas. Primena, kad ponas Kristijonas Donelaitis Berlyne pateko į viešojo transporto kontrolierių rankas.
Laiške primenama konkreti Berlyno stotelė, kurioje pernai gruodžio mėnesį buvo be bilieto pričiuptas beveik prieš 237-erius metus miręs lietuvių grožinės literatūros pradininkas.
Anot skolų išieškotojų, ponas K.Donelaitis gyvena Šiauliuose, Topolių gatvėje. Bauda siekia 60 eurų. Papildomus 37 eurus su centais teks pakloti už skolos išieškojimą.
Už tokius pat prasižengimus panašiu metu kontrolierių pričiupti dar keli žinomi Lietuvos kultūrai nusipelnę asmenys.
Keista, kad niekas neprisistatė Herkumi Mantu, Steponu Darium ar Stasiu Girėnu.
Štai Kazys Binkis kontrolieriams nurodė gyvenąs Vaisių gatvėje. Jonas Aistis gyvena visai netoli Kristijono Donelaičio – Topolių gatvėje.
Vilniuje gyvenantis rašytojas Sigitas Parulskis neva glaudžiasi Paparčių gatvėje. Dionizas Poška gyvenamąją vietą deklaravo Dvaro gatvėje.
Iš tokių laiškų aiškėja, kad Berlyne dažnai „zuikiais“ keliaujantys lietuviai, pakliuvę kontrolieriams į rankas, tvirtina, jog neturi su savimi jokio dokumento. Tuomet tenka savo duomenis pasakyti žodžiu.
Akivaizdu, kad dažnai pasakomi melagingi duomenys, tačiau šį kartą „zuikis“ Berlyne pasirodė ypač išradingas, kultūringas ir apsiskaitęs.
Kas toliau? Jei laiškas registruotas, adresatas turi įrodinėti, kad jis ne Donelaitis. Šį kartą laiškai neregistruoti. Laiškų su melagingais adresatais pasitaiko dažnai. Jei jie įkrenta į pašto dėžutę, retas žmogus sugrąžina laišką į paštą. Daug lengviau išmesti tokį į šiukšliadėžę.
Adresatai ir skolos jau niekada nesugrįš
Nežinantiems derėtų priminti, kad Kristijonas Donelaitis mirė 1780 metais Tolminkiemyje. Jam būtų galima laiškus siųsti į vieną viršukalnę Pamyro kalnuose, pavadintą jo vardu.
Kontrolieriams derėtų pasidomėti lietuvių literatūra. Tuomet bus lengviau demaskuoti meluojančius „zuikius“.
Kazys Binkis mirė 1942-aisiais. Keista, kad jis Berlyne pasivadino tikruoju vardu, nes paprastai jis turėdavo galybę slapyvardžių: Nedarbininkas, Neklaipėdietis, Nelatvis, Nepartyvis, Ras Desta, Riza Chanas.
Lyrikas ir eseistas Jonas Aistis mirė 1973 metais Vašingtone. Dionizas Poška taip pat jau senokai mirė – 1830-aisiais.
Jis buvo ne tik lietuvių rašytojas, vienas žymiausių kultūros veikėjų, parašęs kūrinį „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, bet tuo pačiu ir teisininkas, tad tokiu būdu baudos nebūtų vengęs.
Vienintelis poetas, eseistas, dramaturgas, kritikas ir vertėjas Sigitas Parulskis iš visų pažeidėjų šiuo metu kuo puikiausiai jaučiasi, tačiau su Šiauliais turi ne ką daugiau ryšių už K.Donelaitį.
Visi šie laiškai, nors ir neregistruoti, turėtų ilgainiui sugrįžti pas skolų išieškojimo bendrovę Berlyne, tačiau vargu ar jiems kas aiškins, kas iš tiesų yra šie adresatai.
