Po aistringų ginčų dėl atminimo lentos Jonui Noreikai prezidentas G.Nausėda buvo paraginęs laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui ir pakvietęs diskusijoms, „duosiančioms pradžią nacionalinės atminties politikos principų ir reglamento suformulavimui, kuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo“.
Pirmadienį prezidentūroje istorinės atminties klausimais kalbėjosi istorikai, paveldosaugininkai bei politologai.
„Prezidentas ne kartą klausė, koks čia turėtų būti valstybės vaidmuo. Man atrodo, kad dauguma atsakė, visų pirma, (kad reikia – aut.) padėti atsirasti tam dialogui, bet neturėtų būti tokių dalykų kaip vieninga istorijos politika, vykdoma iš kažkokio vieno centro, kuriuo aklai turėtų sekti tam tikros savivaldybės“, – po susitikimo žurnalistams pasakojo Lietuvos istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis.
Anot jo, pokalbio su prezidentu metu paaiškėjo, jog G.Nausėda neturėjo omenyje, kad valstybė turi nustatyti nacionalinės atminties politikos kryptį: „Jis pokalbio pradžioje pasakė, kad jo pasakymas, kurį žurnalistai suprato, kad turi būti kažkokia vieninga politika, kuriai būtų pavaldžios ir savivaldos institucijos, buvo ne visiškai taip (interpretuota – aut.), kaip jis mano.“
Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto profesorius Rimvydas Petrauskas taip pat žurnalistams sakė, jog vyravo sutarimas, jog naujų institucijų, kurios būtų skirtos reguliuoti istorinę atmintį, nereikia.
„Gal nebūtų pats geriausias kelias, kuriuo galima būtų eiti. Tai nėra demokratinių, liberalių valstybių pasirinkimas“, – pabrėžė istorikas.
A.Nikžentaitis: tai – ne apie praeitį
A.Nikžentaičio teigimu, jam kvietimas diskutuoti šiomis temomis priminė gerą kadenciją baigusio prezidento Valdo Adamkaus praktiką, kuris savo konkrečiais veiksmais pademonstravo, kokia turėtų būti Lietuvos ideali politika.
Čia kalba ne apie praeitį, čia kalba apie mus visus.
Jis pabrėžė, kad valstybė turi padėti žmonėms derinti skirtingas nuomones ir pirmadienį buvo žengtas pirmas žingsnis šia kryptimi.
„Čia kalba ne apie praeitį, čia kalba apie mus visus“, – pabrėžė istorikas.
A.Nikžentaitis pirmadienį žurnalistams kalbėjo, kad pasaulyje yra suformuluotas idealios istorinės politikos modelis: politikai užtikrina sąlygas laisvai diskusijai visuomenėje, o patys joje nedalyvauja. Pastebėję, kad vienu ar kitu klausimu visuomenėje yra konsensusas, jie daro žingsnius.
„Tai yra idealus variantas, kurio faktiškai nėra pasiekusi nė viena pasaulio valstybė, bet tai yra siekiamybė“, – pabrėžė jis.
A.Nikžentaičio teigimu, pirmadienį apie konkrečius atvejus, kaip atminimo lenta J.Noreikai, kalbėtasi nebuvo.
„Jei mes pažiūrėsime, kas darosi su kultūros politika pastaraisiais metais, tai po 2010 metų mes turime visiškai kitokią situaciją su praeitimi, negu kad tai buvo iki šiol (...) Yra riba, kai praeitis tampa informacinių karų tarp valstybių tam tikru objektu. Prezidentūra nėra ta vieta, kuri spręstų vienos lentelės klausimą, bet yra žymiai svarbiau surasti principus, kuriais vadovaujantis būtų galima spręsti ateityje tokias problemas“, – pažymėjo jis.
A.Nikžentatis sakė, kad, jo nuomone, J.Noreikos lentelės klausimas yra vandens sudrumstimas prieš dideles audras, kurios kils dėl praeities, jei nebus imtasi konkrečių veiksmų. Tiesa, jis čia pat nuramino, kad jo prognozės nesipildo.
„Lietuva šia prasme jau išsiskiria pačia blogąja prasme ne tik iš Europos Sąjungos šalių, bet ir visame europiniame kontekste. Pas mus yra per daug kriminalizuotos diskusijos apie praeitį“, – kalbėjo istorikas ir pridūrė, kad diskutuoti apie praeitį Lietuvoje tampa pavojinga ir net yra atvejų, kai istorikai už savo tyrimus buvo nubausti piniginėmis baudomis.
Jis vėliau patikslino turintis omenyje istoriko Alfredo Rukšėno, savo tyrimuose aprašiusio stribų surengtas žudynes vienoje sodyboje, atvejį. Pasak A.Nikžentaičio, sodybos savininkai kreipėsi į teismą dėl orumo įžeidimo ir bylą laimėjo – istorikas susimokėjo baudą.
Pas mus yra per daug kriminalizuotos diskusijos apie praeitį.
„Mes turime keistus teisinius persekiojimus už įvairių nuomonių pareiškimą ir svarstymą. Mano galva, tai yra labai toli nuo dialogiškumo“, – pabrėžė istorikas.
Jo teigimu, Lietuvos visuomenė yra brandi ir ji žmogų, kuris kalba nesąmones apie herojus – kaip tai įvyko su Rūta Vanagaite, tiesiog eliminuoja iš viešojo gyvenimo, ir tai yra pakankamai didelė bausmė.
„Gerokai didesnė bausmė, nei kelių šimtų eurų bauda (...) Šie atvejai pasako, kad esame brandi tauta, mokame atskirti pelus nuo grūdų, o teisėsauga gal galėtų būti savo vietoje“, – pabrėžė jis.
R.Petrauskas: nėra tokio dalyko kaip universali istorinė atmintis
VU Istorijos fakulteto profesorius R.Petrauskas žurnalistams sakė, jog prezidentui buvo patarta skatinti gyvesnį konstruktyvų viešąjį diskursą.
Anot jo, galima būtų sukurti forumą, kuriame specialistai, dalyvaujant ir žiniasklaidai, bandytų komentuoti aktualius dalykus.
„Viešojoje erdvėje pasigendame profesionalaus žinojimo ir patrauklaus, aiškaus komentaro“, – sakė jis. R.Petrauskas pabrėžė, kad istorikai turėtų padėti atskleisti visą žinomą informaciją visuomenei rūpimais klausimais.
„Politikai ir istorikai negali prisiimti atsakomybės pateikti sprendimą (...) Nėra tokio dalyko kaip universali kolektyvinė atmintis – yra universalios kolektyvinės temos, kurios yra svarbios“, – pabrėžė jis.
Istoriko teigimu, vienas kertinių dalykų – švietimas, nes istorijos mokymo mokyklose situacija nėra gera.
E.Parulskis: „įpaminklinimo“ procedūra Lietuvoje yra lengva
Pirmadienio renginyje dalyvavęs menotyrininkas Ernestas Parulskis teigė, kad Lietuvoje „įpamiklinimo“ procedūra yra demokratiška – norint pastatyti memorialinę lentą, beveik nereikia praeiti istorikų filtro.
„Ar kitokių, sakykime, moralės komitetų. Ir tai yra gerai, nes tai yra demokratiška pozicija. Iš kitos pusės tas demokratizmas – jis suformuoja tam tikrą komunikacinį chaosą: pastatyti lengva ir nuimti lengva. Ir kai atsiranda lengvumo dalykai, atsiranda noras, jog tas slenkstis būtų aukštesnis „įpamiklinimo“. Ne ta prasme, kad jis būtų neperžengiamas, o kad atsirastų pokalbis tarp iniciatorių ir tų, kurie profesionalai, kurie galėtų pateikti patarimą“, – kalbėjo jis.
Menotyrininkas pridūrė, jog šalyse su sudėtinga istorija vargu ar įmanoma tokius klausimus išspręsti paprastai.
Kalbėdamas apie kitų šalių patirtį, E.Parulskis nurodė, kad Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje veikia vadinamasis „profesionalusis filtras“.
Ir aš esu įsitikinęs – man tai lengva sakyti, nes niekas nepatikrins – kad po 150 metų pas mus bus taip pat gerai.
„Grįžtant į Angliją atsiranda kita pozicija – filtras yra tuomet, jei iniciatorius nori gauti aukščiausio simbolinio kapitalo memorialinį pažymėjimą, bet jeigu iniciatorius nenori laukti maždaug penkerių metų, kol jo iniciatyva bus patvirtinta oficialiai, jis bet kada gali inicijuoti privačiai ir statyti savo lenteles“, – pasakojo jis.
Tokiu atveju, anot menotyrininko, reikia įtikinti pastato savininką.
„Schema veikia 150 metų ir ji kažkokiu būdu ėmė ir sudėliojo į krūvą visus tuos taškus, kurie turėtų veikti. Ir aš esu įsitikinęs – man tai lengva sakyti, nes niekas nepatikrins – kad po 150 metų pas mus bus taip pat gerai“, – teigė jis.
Prezidento patarėja Sonata Šulcė po susitikimo teigė, kad jo metu dominavo idėja, kad reikėtų dar daugiau kalbėtis ir diskutuoti istorinės atminties klausimais.
„Situacija parodė, kad kalbėjimosi dar yra visuomenėje per mažai“, – pabrėžė ji.
Prezidento patarėja patikino, kad nėra siekiama per vieną susitikimą imti ir nuspręsti, ką daryti ir kaip reikėtų elgtis su istorinės atminties klausimais. Ji patikino, kad susitikimų šiuo klausimu ateityje dar bus.
Gavę KPD leidimą, lentą pakabino
Nauja atminimo lenta J.Noreikai ant Vrublevskių bibliotekos pastato buvo pakabinta praėjusį ketvirtadienį.
Nors Vilniaus miesto savivaldybės atstovai ne kartą pažymėjo, kad kabinant atminimo lentas mieste reikia jos pritarimo, lentą pakabinusios organizacijos tvirtino priešingai. Anot Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos vadovės Angelės Jakavonytės, tam buvo gautas Kultūros paveldo departamento (KPD) leidimas.
KPD atstovai tuomet 15min paaiškino, kad Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas į KPD kreipėsi dar prieš kelias savaites, informuodamas, kad į jį buvo kreiptasi dėl naujos lentos pakabinimo ir prašydamas suderinti tai. KPD paprašė aprašo, kokia lenta bus ir kaip bus kabinama, tačiau iš esmės tokiam veiksmui KPD neprieštaraus. Šiandien aprašas buvo gautas.
Vrublevskių bibliotekos direktorius Sigitas Narbutas praėjusią savaitę 15min patikino, kad į biblioteką su prašymu leisti pakabinti atminimo lentą niekas nesikreipė. Nuo vasaros pabaigos jis yra atostogose.
„Mano vertinimas labai aiškus – nelegalūs veiksmai tiesos negimdo ir jų autorių nepuošia“, – tai komentavo R.Šimašius. Jis teigė dabar lauksiantis, ką apie tai pasakys prezidentas ir Lietuvos mokslų akademija, kuriai priklauso Vrublevskių biblioteka.
Prezidentas G.Nausėda interviu BNS pareiškė, kad jį neramina visuomenės susipriešinimas.
„Aš matau susipriešinusią visuomenę ir tai tikrai mane neramina kaip šalies vadovą“, – išskirtiniame interviu BNS sakė G.Nausėda.
Pasak prezidento, kilusios aštrios diskusijos rodo, kad „didelė visuomenės dalis norėtų jėgos semtis iš savo praeities, matyti ten didvyrius, ne vien nusikaltėlius“.
