S.Stumbra praėjusią savaitę Klaipėdos etnokultūros centre vedė renginį, kuriame iš Vilkaviškio atvykę giedotojai pristatė Suvalkijos šermenų tradicijas. Tokie tradiciniai vakarojimai vyksta jau dešimti metai, kai, anot S.Stumbros, keliaudami per visą liturginį kalendorių susirinkusieji paliečia įvairias temas ir svarbius išgyvenimus.
Vakaras atskleidė skirtingų Lietuvos etnografinių regionų pamaldumo praktikas. Pavyzdžiui, Žemaitijoje per šermenis įprasta girdėti Žemaičių Kalvarijos kalnus ir aidinčias triūbas, o Suvalkija garsėja giedamuoju rožančiumi, interviu 15min sakė doc. dr. Saulius Stumbra.
– Atsisveikinant su anapilin iškeliavusiais artimaisiais aidi giesmės, skamba gyva muzika. Apie ką giedama pagerbiant mirusiuosius?
– Palietėte įdomią tematiką. Žiūrint verbalinę tematiką, visa Lietuva meldėsi daugybę metų iš tų pačių maldaknygių, kantičkų, giesmės buvo tos pačios. Ir šiandien liturginiai maldynai tie patys, aišku, įvairuoja melodijos, jos skirtingos kiekviename regione, nuo giesmininko, nuo vadovo priklauso, kaip veda publiką paskui save.
Turinys giesmių labai iškalbingas. Giesmės kalba apie gyvenimą, apie mirtį, apie amžinybę. Jei pieštume trajektoriją – nuo žmogaus link Dievo rodyklė. O jei palygintume su šiandien kuriamomis kompozitorių ir poetų giesmėmis, priešinga rodyklė: dabar apie save kalba, Dievas paliekamas pašonėje. Tradicinėse giesmėse girdime žmogaus gyvenimo tapatinimą su Jėzaus kančiomis. Žmogus, kentėdamas netektį, skausmą, išbandymą, toje bėdoje tapatinasi su kenčiančiu Kristumi.
– Artėja Vėlinės. Kokių pasikeitimų pastebite, kaip keičiasi atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijos.
Dabar turime priešingą rezultatą – žmogus gimė ant svetimų rankų, miršta ant svetimų rankų.
– Profesorė I.R.Merkienė yra pastebėjusi tokią mintį: seniau žmogus gimdavo vienam trobos gale, mirdavo kitam trobos gale ir namuose gyveno trys kartos. Dabar turime priešingą rezultatą – žmogus gimė ant svetimų rankų, miršta ant svetimų rankų. Natūralu, kad ir pamatinius, gyvenimo ir amžinybės, klausimus, globalizmas ir skubėjimas taip pat pakeičia.
Galiu su skaudama širdimi sakyti, kad tenka dažnai pastebėti, jog forma tarytum ir būtų, bet per daug išpūsta forma. Atkreipkite dėmesį, kiek mes rūpinamės kapais, pabrėžiu kapais, ne mirusiaisiais. Dažnas atėjęs prie kapo net maldos nekalba, bet kapai rūtom žaliuoja, gėlių vainikais nukrauti ir žvakių kalnai, o tos žvakės nešventintos. Kaip gimtadienio tortą papuošiam mirusių kapą, bet nebelieka turinio. Forma tarytum yra, išpūsta, kaip sakau, bet turinys prapuola, tai reiškia, prapuola ir žvilgsnis į gyvenimą ir mirtį. Nesupratęs, kas yra gyvenimas, nesuprasi, kas yra mirtis. Ir priešingai, nemąstydamas apie mirtį, nelabai vertinsi gyvenimo.
Atkreipkite dėmesį, kiek mes rūpinamės kapais, pabrėžiu kapais, ne mirusiaisiais. Dažnas atėjęs prie kapo net maldos nekalba, bet kapai rūtom žaliuoja, gėlių vainikais nukrauto ir žvakių kalnai, o tos žvakės nešventintos.
Tokiais renginiais kviečiame nuplauti dulkes nuo mūsų kasdienybės ir šiek tiek skaidresniu žvilgsniu pažiūrėti, kad esame trapūs, kad esame žemėje ne amžini. Šiandien ruošiamės tai amžinybei, į kurią esame išlydėję savo brangius mirusiuosius.
– O kaip, jūsų manymu, viskas turėtų būti, kaip Vėlinių dieną turėtume pagerbti artimuosius?
– Ir gėlės puokštelė reikalinga, ir žvakutė deganti gražu, ir tas kapelis patvarkytas – labai gražu. Parodome meilę tokiais paprastais, regimais ženklais. Bet matot, į ką sukoncentruojame visą dėmesį? Į gėles, bet gėlės nuvysta, jei žvakėm apkrausim – bus graži dekoracija ir nieko daugiau.
Ką mes išgyvename, kada su malda einame į susitikimą? Atėję žiūrime ne tik į kapą, kaip kaimynas pasipuikavo, ką aš padariau, bet atėjęs meldžiamės už tą giminę, už tą brangų žmogų, pasakojam savo vaikui, ką patyrėm per ten gulintį žmogų, tos kartos dabar gulinčios senam kape. Taip tiesiame tiltus nuo gyvenimo link amžinybės, tiltus tarp kartų, sustoję prie kapo, maldoje.
Krikščioniška tradicija neatsiejama nuo to – mirtis išgyvenama su viltimi. Iš to išplaukia malda, šventų mišių auka. Tai turinys, o jeigu forma praranda turinį, išeina, kaip liaudies išmintis sako, tik garsiai skambantys puodai.
– Anksčiau žmonės su mirusiuoju atsisveikindavo savo namuose, budėdavo per naktis. Dabar žmogus retai belaidojamas trečią parą po mirties, atsisveikinimas vyksta laidojimo namuose. Kokių pasikeitimų pastebite tradicijose?
– Visa tai, ką sakote, egzistuoja ir neegzistuoja lygiai taip pat. Yra artimųjų, kurie budi per naktį prie mirusių artimųjų, yra kurie laikosi tradicinio laidojimo trečią dieną po mirties, bet kaip ir į visus sluoksnius čia įsiveržęs skubėjimas, nepamirškime, ir komercializacija. Žmogui kartais finansiškai labai brangiai kainuoja dvi naktis laikyti šarvojimo salėse, žmogus paprasčiausiai pataupo ir negali smerkti žmogaus, tai laiko iššūkis. Svarbu, kad per tai nenužmogėtume. Tokia baimė kartais atsiranda. Vėl grįžtam prie to paties – forma lieka, turinys prarandamas, o tai baisiausia.
– Žvelgiant į giesmių pasiklausyti atėjusią auditoriją, publika yra gana garbaus amžiaus, ar neiškilęs pavojus, jog ateityje laidotuvėse nebebus kam ir begiedoti?
Pripažinkime savo realybėje apskritai nelabai norime kalbėti apie mirtį, mes jos bijome.
– Probleminis klausimas. Daugiausia jaunų šeimų susirenka, kai kalėdiniai vakarai. Tenka pastebėti didžiulį skirtumą, kada ateina mamos su mažais vaikais. Kadangi kalėdinė tematika yra vaikų tematika, visiems maloni ir džiugi.
Pripažinkime savo realybėje apskritai nelabai norime kalbėti apie mirtį, mes jos bijome. Kad yra baimė, jog nutrūks tradicijų perdavimas, gali būti tokia, bet tai priklauso, mielieji, irgi tik nuo mūsų pačių, kiek mes šeimose tą tradiciją turėsime, kiek tomis tradicijomis gyvensime, sugebėsime perduoti. Niekas už mus to nepadarys.
Bažnyčia, mokykla yra viso to saugotojos, gali įvairiais renginiais, kaip ir šis, padėti žmogui pamatyti, išmokti, ko nemokėjo, arba sugrįžti prie to, ką buvo pamiršęs. Bet jei viduje nebus noro gyventi ta, pavadinkime, šimtamete tradicija, adaptuota šiai dienai, galime sulaukti nežinia ko.
– Apie mirtį kalbėti nelabai norima, nelabai gilinamasi ir atsakymų neretai pritrūkstama. Kaip patiems mažiausiems, vaikams, reikėtų pasakoti apie mirtį? Ką pasakyti mirus gyvūnui, pavyzdžiui, katinui arba mirus artimam žmogui.
– Vaikui reikėtų pasakoti pagal jo supratimo lygį – katinėlis ilsisi duobėj, dabar ten jis gyvens. Ar išlįs? Ne. Ar grįš? Ne, išėjo visam laikui.
O žmogus? Čia jau katechezė, žmogus kad ir mirs, nukeliaus pas Dievulį, jei bus geras. Mes jį pamatysime, kai bus laikas, susitiksime, kai bus laikas, su močiute su seneliu, o kada tai bus – nežinau. Vaikui nebijokite pasakyt ne, nežinau, kai sužinosiu, pasakysiu. Svarbiausia neperteikti bloga spalva.
