Su kunigu R.Kuzmicku 15min kalbėjo apie Kūčių, Kalėdų laukimą, pamatines vertybes ir stebuklingą advento laikotarpį, kurio tikrąsias tradicijas šiandien daugelis mūsų jau kiek primiršę.
Pasak jo, Kalėdų laukimas šiandien gerokai pasikeitęs. Visi gyvename įtemptą, užimtą gyvenimą, o tam įtaką daro daugybę veiksnių: darbas, miesto ritmas – žmogus vis mažiau skiria laiko ir dėmesio savo dvasiniam gyvenimui.
O ir šventės metams sukantis tampa vis komerciškesnės. „Žmogus lygiagrečiai gyvena tiek fizinį, biologinį, tiek dvasinį gyvenimus. Todėl jei jis rūpinasi tik savo kūnu ir pamiršta sielą – jis suserga. To rezultatas –žmogus jaučiasi nelaimingas, neramus. Todėl reikia stiprinti dvasinį gyvenimą, o laikas iki Kalėdų tam itin tinkamas“, – 15min sakė R.Kuzmickas.
– Kaip šiandien jums atrodo tas švenčių laukimas? Šiuolaikinė Kalėdų samprata atrodo gerokai nutolusi nuo tikrosios, krikščioniškosios.
– Didžiąsias šventes turėtume išgyventi atitinkamai joms pasiruošdami, susitelkdami į dvasinį gyvenimą ir apmąstymus. Tačiau kadangi per mažai dėmesio skiriame dvasiniam pasiruošimui, išeina taip, kad daugeliui Kalėdos – tik dovanos, prisivalgymas, muzika, šeima, tačiau trūksta kai ko, kas užkabintų dvasią
Jei tikėjime žmogus yra naujokas, jei jam Dievas svetimas, pirmas žingsnis – sustoti ir truputį atsiriboti nuo įkyrių minčių: nustoti galvoti apie tai, kad reikia viską supirkti, daug visko padaryti, įvairių valgių ant stalo paruošti. Reikia atsiriboti nuo visų materialinių dalykų, kad jie netaptų galvos skausmu.
Kalėdos – tai meilės šventimas. Meilės, kuri yra besąlygiška, kuri mums duota kaip dovana. Susimąstyti, kiek mylime artimus, kiek mylime žmones, kiek darome gero savo gyvenime.
Daugeliui Kalėdos – tik dovanos, prisivalgymas, muzika, šeima, tačiau trūksta kai ko, kas užkabintų dvasią.
Bažnyčia kviečia apmąstyti tai per maldą. Tačiau tai gali pritaikyti sau ir mažiau tikintys – per laiką sau, meditaciją. Nereikia bijoti atsiversti, kitaip tariant – atsitraukti nuo blogio ir atsigręžti į tai, kas gera, kas kuria, ne žlugdo, kas daro mus žmonėmis.
– Kasmet vis anksčiau imame puošti eglę, namus. Gal net per anksti – kalėdinės dekoracijos miesto gatvių virtinose ir namuose sužimba kone iškart po lapkričio švenčių, nors anksčiau tą darydavome Kūčių vakarą. Kaip tai vertinate?
– Visa ši šventės komercija labai susijusi su verslu. Niekam ne paslaptis, kad įmonės, verslininkai, visi nori kuo daugiau iš to uždirbti, kuo daugiau kalėdinės atributikos parduoti.
Tačiau tame yra viena blogybė – visa tai išstumia adventą kaip laukimo, susitelkimo metą. Jei nuo lapkričio mėnesio pasąmonėje pradėsime švęsti Kalėdas, mes jų neišgyvensime. Šis laikotarpis yra per ilgas, o žmogus viduje neatras švenčių laukimo džiaugsmo.
Kalbant paprastai, jei norime, kad kas nors mums būtų skanu, prieš tai verta šiek tiek pabadauti. Jei įdėsime pastangų į procesą, į pasiruošimą, rezultatai bus vaisingi, džiuginantys.
Pagalvokite, kokios skirtingos emocijos aplanko, pavyzdžiui, jaunuolį, kuris gavo dovanų automobilį ir tą, kuris dešimt metų sunkiai dirbo, kad jį galėtų nusipirkti. Atsiranda visai kitas vertinimas, kitoks džiaugsmas.
Tai galioja ir kalbant apie šventes. Iš tikėjimo pusės žiūrint – Kalėdų centre yra Kristus, kuris myli ir moko mus mylėti. Dažnai žmogaus gyvenime nebėra to centro, lieka tik daiktai. Taip, tam tikrą laiką jie gali palepinti žmogaus kūną, tačiau jei jie neužkabins jo sielos, širdies – tai jau problema, tai tampa laikina.
– Šiandien Kalėdų centre veikiausiai atsiduria Kalėdų Senis su maišu dovanų.
– Tiesa. Esu matęs tokį iškalbingą komiksą – paveikslėlį, kuriame pavaizduota prakartėlė, šv. Juozapas, Marija, o ten, kur turėtų gulėti Jėzus, guli Kalėdų Senelis. Tai tam tikra parodija, kad vietoj Dievo, dėl kurio apskritai yra ši šventė, atsirado komercija.
Nors ir dovanas dalijančio Kalėdų Senelio istorija prasidėjo nuo šv. Mikalojaus, krikščionių šventojo, kuris sugalvojo meilę kitam parodyti dovanojant dovanas. Nors ir tas dovanas dovanojo diskretiškai, neviešindamas savęs, neprašydamas atlygio – tai yra nuolankumas, tikra meilė. Kai apie gerus darbus nesiskelbi visam pasauliui norėdamas, kad tave už tai pagirtų.
– Adventas – susikaupimo metas, tačiau turbūt daugelis jau atitolo nuo tų tikrųjų tradicijų, pamiršo, kokie yra svarbiausi šio laikotarpio akcentai. Kur reiktų dėti didžiausius akcentus?
– Pirmiausia reiktų ieškoti atsakymo į klausimą, ar esame pasiruošę į savo gyvenimą priimti Dievą. Nereikia bijoti apie tai mąstyti, nes Dievas yra meilė. Ir net jei žmogus mažiau tikintis, klausimą galima formuluoti kitaip – kiek meilės yra kiekvieno mūsų gyvenime.
Ten, kur sutinkame Dievą, ten sutinkame ir Meilę. O tam, kad galėtume priimti meilę – turime išsivalyti žaizdas, kuriose – puikybė, melas, pavydas. Tik išsivalius nuo to, atlikus išpažintį, ateina atleidimas.
Į darbus įsisukęs žmogus retai susimąsto, kad jis sužeistas. Adventas skirtas atrasti atsakymus į visus šiuos klausimus. Į klausimus, ar esame budintys, ar budrūs mylėti, ar nesame apsnūdę, abejingi priimti tą jausmą.
Kad galėtume priimti meilę – turime išsivalyti žaizdas, kuriose – puikybė, melas, pavydas. Tik išsivalius nuo to, atlikus išpažintį, ateina atleidimas
– O kaip save prikelti?
– Tas pabudimas, prisikėlimas – ištisas procesas. Atrasti savo gyvenimo tikslą, tai, kas mus daro laimingus, suprasti, kas mums brangu – tai svarbiausia. Tiek šeimoje, tiek draugystėje, tiek kunigystėje. Dievas ateina tam, kad primintų mums apie tai, kas svarbiausia, tai, kas daro mus laimingus.
– Kalbant apie adventą – priminkite apie jo simboliką, kokia yra vainiko, keturių žvakių reikšmė?
– Viskas turi prasmę. Advento spalva – violetinė, tai ir visos bažnyčios liturgijos spalva, simbolizuojanti susikaupimą.
Advento vainikas būna apskritas, tas apskritimas turi konkrečią prasmę – jis simbolizuoja Dievą, kurio mes laukiame, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos, jis amžinas.
Žalia spalva, spygliuočių medis – tai taip pat amžinumo simbolis, jie niekada nevysta, kaip ir meilė – visada gaivi ir nepailstanti.
O vainike esančio keturios žvakės – budėjimo ir pasirengimo simbolis. Jos žymi ne savaites, o keturis sekmadienius. Kiekvieną sekmadienį pasimelsdami, pamedituodami mes uždegame vieną žvakę, vėliau antrą, trečią, galiausiai ketvirtą.
Apskritai žvakių šviesa – lyg priminimas, kad tarp visų gyvenimo tamsumų yra tikėjimas, šviesa. Dievas su savo meile – kaip žvakė. Stebint liepsną, meldžiantis, vertėtų apmąstyti daug įvairių dalykų, tačiau dabar žmonės labai nekantrūs, neberanda tam laiko.
– Kaip manote, kodėl taip yra? Gal mes tiesiog nebemokame būti su savo mintimis, bėgame nuo jų? Juk būti akistatoje su pačiu savimi – sunkiausia.
– Taip, būtent. Dabar pasaulyje daug įtampos, lėkimo, daug tuštybės. Kad ir per Kalėdas – esminiu klausimu tampa galvos sukimas, kaip daugiau dirbti, uždirbti, kaip daugiau parduoti, kuo daugiau gauti – tai nėra tai, kas daro mus laimingus, nors dažnai klystame galvodami taip.
– Žvelgiant jūsų, kaip kunigo, akimis, ar tikinčių žmonių daugėja? Ar į maldos namus užsuka daug žmonių?
– Šiandien žmogus labai nutolęs nuo maldos. Fiziškai jis gali melstis, tačiau ta malda jo nepaliečia, jis kalba žodžius, kurių pats negirdi. O kas tuomet iš jų? Nieko. Tai tampa laiko gaišimu, o kartais – net kančia. Ypač, kai į, tarkime, bažnyčią einama iš įpročio, iš tradicijos, dėl to, kad taip reikia. Tuomet žmogus kankinasi.
Malda turi apimti protą, širdį, jausmus ir valią – tada ji tikra. Malda, kad ir kokia ji būtų, turi kilti iš supratimo, kad ji duos kažką gero, kad pripildys geru, nuramins, užpildys, augins. O žmogus, kuris neišgyvena to, kuris nesuvokia prasmės, bet daro, jis kankinasi.
– Kaip tuomet elgtis šiuo atveju: ar sąmoningai pasikankinti, kol ateis tas vidinis noras atsiverti, ar geriau net kojos į bažnyčios pusę nekelti?
– Geras klausimas. Tačiau greičiausiai nė vienas iš pasirinkimų nėra visiškai teisingas. Reikia mokytis išgyventi liturgiją, per maldą, per meditaciją išmokti pajausti Dievo prisilietimą. Suprasti, kad tam tikri dalykai yra svarbūs ir aktualūs asmeniškai, kad jie padeda augti kaip asmenybei.
Žmogaus siela, kaip tuščias popieriaus lapas – ko ten prirašysi, tą ir turėsi.
Tačiau reikia ir nuolankumo: einant į bažnyčią reiktų atmesti tokias mintis, kad einama dėl pastato, dėl muzikos, dėl tradicijos. Juk einama susitikti su Dievu ir su pačiu savimi.
O tokio supratimo šiandien mums labai trūksta. Dažnai švęsdamas mišias pastebiu, kad žmonės liūdni. Klausiu – kas atsitiko? Jaučiasi, kad jie iki galo neatsiveria, kad nenori to, laiko užgniaužę mintis, emocijas. Matosi, kad jiems dėl kažko skauda, bet jie bijo tai išleisti ir bando užglaistyti tas žaizdas paviršutiniais dalykais. Nors ir patys jaučia, kad ne tame esmė, kad reikia pirmiausia su savimi susidraugauti.
– Turbūt sunkiausia į tą ieškojimą įtraukti jaunus žmones. Ar dažnai jie kreipiasi į dvasininkus?
– Tai priklauso nuo bendruomenės, nuo kunigų, nuo pačių dvasininkų – tai tie žmonės, per kuriuos į kiekvieną mūsų ateina Dievas. Jeigu kunigas pats tuo tiki, jis keičia ir kitų mąstymą.
Pats asmeniškai daug kartų buvau priblokštas įvairių įvykių, kuriuos Dievas leido patirti matant, kaip jaunas žmogus suranda Dievą, jį pamilsta, kaip pradeda daryti gera ir mato, kad tai veikia, kad visi jausmai – tikri.
Žmogaus siela, kaip tuščias popieriaus lapas – ko ten prirašysi, tą ir turėsi. Klausimas – kas pirmas spės užrašyti, ar Dievas, ar visokios pasaulio melagystės.
Aišku, galime paskui visus tuos žodžius pakoreguoti, tačiau – iliustruosiu pavyzdžiu – čia kaip senuose telefonuose, kai nebetilpdavo trumposios žinutės, senas reikėdavo ištrinti tam, kad būtų galima priimti naujas.
Panašiai yra su žmogaus siela: jei joje visko daug prirašyta, jei siela pilna žaizdų – meilei ten nebėra vietos. Žmogus yra perpildytas informacijos, o kai išsivalo skriaudas – tik tada gali priimti gėrį.
– Kokių patarimų ar linkėjimų turite skaitytojams – ką dar galima spėti nuveikti ir kaip tas šventes pasitikti gražiausia savo forma?
Ko visiems palinkėčiau – nepasiduoti Kalėdų karštinei.
– Siūlyčiau išgyventi susitaikymą – tiek giliai tikinčiam žmogui, tiek mažiau. Susitaikymas – didžiausia meilė: kai priimame atleidimą, kai atleidžiame, kai į tas žaizdas, kurias patys padarėme, įnešame meilės, kažko gero, kai bandome taisyti ir taisytis.
Žinoma, paprasčiausia malda – mišių šventimas. Žmogus gali pasirinkti bažnyčią ir pajusti, kad jis – ne vienas, kad aplink yra tokių pačių, kurie jį supranta ir palaiko.
Dar vienas dalykas, ko visiems palinkėčiau – nepasiduoti Kalėdų karštinei. Nenusiminti, jei kažkas nepavyko, jei visų dovanų laiku supirkti nespėjote, jei kokio patiekalo ant stalo tobulai iškepti nepavyko.
Svarbiausia – atkreipti dėmesį savo šeimos narius, draugus, pasveikinti juos. Apskritai, džiaugtis, kad gyvenime turite artimų žmonių, padėkoti jiems už tai.
