„Tai ne savanaudiškas veiksmas. Šuoliu siekiu įgyvendinti didesnę svajonę, – pastatyti VšĮ „Baltijos ugdymo centro“ mokyklą“, – Pociūnų parašiutininkų klubo aerodrome prisipažino verslininkas.
Maža svajonė – didelės dalis
J.Džiugelis judėti gali tik elektrinio vežimėlio pagalba. Vienintelė lanksti kūno dalis – plaštakos pirštai, raitę parašus ant daugybės Kauno parašiutininkų klubo dokumentų. Prieš pusmetį vaikinas išgyveno sunkų plaučių uždegimą, kurio pasekmė – kvėpavimą lengvinančio trachiostominio vamzdelio įvedimas. Tai kiek apsunkino techninę šuolio proceso pasiruošimo dalį, tačiau nenumalšino noro šokti.
Neįgalieji gali daug daugiau už daugelį žmonių.
Spalio 3 dieną žvelgdamas į kylančius lėktuvus J.Džiugelis, kuriam dažnai tenka skraidyti lėktuvais, prisipažino visiškai nebijantis šuolio: „Pasitikiu savo komanda. Jaudulys ima tik dėl to, jog sena svajonė tuoj virs realybe. Neįgalieji gali daug daugiau už daugelį žmonių. Ir aš tai įrodysiu. Ši maža svajonė – didesnės svajonės dalis. Noriu iš dangaus pažvelgti į vietą, kurioje, tikiuosi, jau 2017-ųjų metų antroje pusėje stovės mano „Baltijos ugdymo centro“ mokykla“.
Visi bijojo rizikuoti, išskyrus vieną
Pradėjęs judėti svajonės link, Justas apskambino visus parašiutininkų klubus. Tačiau niekas Lietuvoje to negalėjo imtis. Kol galiausiai likimas jį suvedė su Robertu Rezgevičiumi, Lietuvos parašiutininkų sporto federacijos tarybos nariu, dėl šio, ne tik į Lietuvos parašiutininkų, bet ir į neįgaliųjų bendruomenės istoriją įsirašysiančio unikalaus šuolio, atvykusio iš Norvegijos.
Šokti parašiutu su manimi – tai tarsi šokti su ore nualpusiu žmogumi.
„Skambindavau parašiutininkams ir nevyniodavau nieko į vatą. Paaiškindavau, kad šokti parašiutu su manimi – tai tarsi šokti su ore nualpusiu žmogumi. Jie visi atsisakydavo. Bijojo rizikuoti. Tik ne Robertas. Jis daugiau nei penkmetį pažįsta žinomą Portugalijos parašiutizmo čempioną Mario Pardo.
Šis yra atlikęs ne vieną šuolį su neįgaliaisiais, tad sutiko padėti įgyvendinti ir mano svajonę. Mario iš Portugalijos atsigabeno Prancūzijoje įsigytą specialią įrangą, kokios Lietuvoje nėra. Po mano šuolio ji liks pas mus. Tad kiekvienas norintis mano likimo brolis galės išbandyti šuolį parašiutu“, – tai, kad savo valdomam „Baltijos ugdymo centrui“ žada nupirkti 520 eurų kainuojančią įrangą, atskleidė J.Džiugelis.
„Dangus – ne riba. Tai pradžia“
Justą ir Robertą tarsi suvedė likimas. Parašiutininkas R.Rezgevičius jau seniai svajojo apie galimybę neįgaliesiems suteikti sparnus.
Šokančių parašiutu neįgaliųjų Lietuvoje buvo ne vienas. Tačiau jų negalia nebuvo tokia, kokią turi Justas.
„Šokančių parašiutu neįgaliųjų Lietuvoje buvo ne vienas. Tačiau jų negalia nebuvo tokia, kokią turi Justas. Ir mūsų šalyje egzistuojantys tai daryti būdai buvo itin primityvūs. Tekdavo šokančiojo kojas prisirišti prie savųjų. Portugalas Mario atgabeno specialią įrangą. Tai bus pradžia kažko didesnio. Nebereiks steigti neįgaliųjų šuolių su parašiutu organizacijos. Viskas galės veikti po Justo Džiugelio įkurto „Baltijos ugdymo centro“ stogu“, – patikino R.Rezgevičius.
Šio unikalaus įvykio ekspertu tapęs portugalas M.Pardo teigia, jog dangus nėra riba, tai – pradžios taškas. Visos ribos ir limitai egzistuoja tik mūsų galvose. Kartu su neįgaliaisiais jis šokinėja apie septynerius metus. Pats yra atlikęs apie penkiasdešimt tokių specifinių šuolių. Jo vizitinė kortelė – individualūs skrydžiai nuo įvairių Portugalijos pastatų.
Visos ribos ir limitai egzistuoja tik mūsų galvose.
„Reikia sulaužyti galiojančias paradigmas. Peržengti savo galimybių ribas. Visad tai dariau pats. Tad suprantu, ką Justas dabar išgyvena. Viskas įmanoma. Tai tik reikalauja ilgesnio pasiruošimo“, – patikino portugalas.
Skrydis pavyko: „Fantastika!“
Spalio 3 dieną, kiek po vidurdienio, Pociūnų parašiutininkų klubo aerodrome vyravo debesuotumas. Tai kiek nukėlė skrydžio laiką: prastas matomumas ir nusileidimo vietos nematymas tapo trūkumu. Tačiau vėliau išsigiedrijo. Netgi išlindo saulė.
