Susipažinti su pranciškonų ordino istorija ir dabartimi, bei išsiaiškinti, kas įkvėpė popiežių Pranciškų pasirinkti Pranciškaus Asyžiečio vardą 15min žurnalistui padėjo brolis pranciškonas Algirdas Malakauskis OFM, Lietuvos šv. Kazimiero provincijos ministras.
Išsiskyrė polinkiu į neturtą
Pasikalbėti su A.Malakauskiu susėdome jo kabinete vienuolyne, kurį puošia Pranciškaus Asyžiečio, rankoje laikančio žolės kuokštelį, statula.
„Pranciškus kreipė žvilgsnį į dangų, gėlę, žemę. Visa tai jis vadino kūrinija ir per juos matė Kūrėją. Popiežius Pranciškus yra parašęs encikliką, kurioje atkreipė dėmesį į dabartinę situacija su gamta ir klimato kaita, kūrinijos apsaugą. Ją pavadino „Laudato Si“ – būtent pagal Pranciškaus Asyžiečio sukurtą kūrinijos giesmę“, – paaiškino kuokštelio prasmę A.Malakauskis.
Kodėl popiežius Pranciškus pasirinko būtent Pranciškaus vardą? A.Malakauskio teigimu, tuomet, kai tuomet dar kardinolas Jorge Maria Bergoglio buvo išrinktas popiežiumi, greta sėdėjęs kitas kardinolas Claudio Hummesas jam ištarė „Nepamiršk mažiausių“. Tai labai paveikė išrinktąjį popiežių.
„Šis šūkis tapo popiežiaus Pranciškaus pontifikato devizu, šūkiu. Pradedant nuo to, kad tą akimirką, kai jį išrinko popiežiumi, jis pasirinko Pranciškaus vardą. Tai parodo, kad Pranciškus Asyžietis ir praėjus 800 metų nenustojo aktualumo“, – tvirtina vienuolis.
Pasak A.Malakauskio, Pranciškų Asyžietį savo laikais išskyrė būtent polinkis į neturtą, o dabar tai bando akcentuoti ir popiežius Pranciškus.
„Jis neužsidėjo auksinio kryžiaus, kurį galėjo užsidėti, neužsimovė raudonų batų. Visur labai daug kalba apie vargšus, visuomenės atstumtuosius, žmones visuomenės paribiuose – migrantus, Pietų Amerikos lūšnynų gyventojus ir taip toliau. Tokia sąsaja tarp dabartinio ir tų laikų Pranciškaus, kuris irgi stengėsi užčiuopti, kas yra Jėzaus evangelija, kad ji yra geroji naujiena visiems – ne tik turtingųjų sluoksniui“, – aiškina vienuolis.
Dar viena sritis, kuri sieja abu Pranciškus – gamtos motyvas. Kaip pastebi A.Malakauskis, Pranciškus Asyžietis kalbėjo apie gamtos, žolės, medžių dievišką grožį, tuo tarpu popiežius Pranciškus kalba apie klimato kaitą, būtinybę saugoti gamtą, žemę vadina bendrais namais.
„Bendrais visiems – katalikams, netikintiems, kitų religijų atstovams. Popiežius pabrėžia, kad gamta užteršta ar švari būna visiems vienodai, atkreipia dėmesį į kenčiančią gamtą“, – sako pranciškonas.
Popiežius pabrėžia, kad gamta užteršta ar švari būna visiems vienodai, atkreipia dėmesį į kenčiančią gamtą.
Nuo vakarėlių iki raupsuotųjų
1181-1226 m. gyvenęs Pranciškus Asyžietis gimė Asyžiaus mieste, Umbrijos regione dabartinėje Italijoje, turtingo verslininko šeimoje. Tėvas tikėjosi, kad jis paveldės verslą, o pats Pranciškus, A.Malakauskio teigimu, daugiau negu dvidešimt pirmųjų savo gyvenimo metų irgi gyveno kaip įprastas savo laikų jaunuolis – mėgo vakarėlius, turėjo daug draugų.
Tačiau tuomet Pranciškaus gyvenime įvyko atsivertimas – jis nutarė, kad jam svarbiau yra tarnauti Dievui. „Jis suprato, kad tarnauti šeimininkui, tai yra Dievui, yra svarbiau negu tarnauti tarnui – Dievui, pinigams ar dar kažkam“, – trumpai Pranciškaus atsivertimą nupasakojo A.Malakauskis.
Savo evangelinę veiklą Pranciškus pradėjo tarnaudamas raupsuotiesiems, kurie tuo metu gyveno už miesto sienų. Tuomet buvo įprasta, kad sveiki žmonės su raupsuotaisiais nebendrauja – tiesiog nuneša jiems maisto ir palieka, vengdami užsikrėsti patys. Tačiau Pranciškus ėmė lankytis pas juos, gyventi pas juos, kalbėti evangeliją.
Aplink Pranciškų Asyžietį susibūrė nedidelė, maždaug dešimties žmonių bendruomenė, norėjusi sekti jo gyvenimo būdu. Drauge jie maždaug 1209 m. nuvyko pas popiežių Inocentą III ir išdėstė šiam savo norą gyventi skurdžiai bei tarnauti vargšams. Popiežius iš pradžių nustebo ir pasakė, kad taip gyventi neįmanoma.
Tačiau tuomet, pasakojo pranciškonų vienuolis, naktį popiežius susapnavo, kaip griūva bažnyčia, bet skurdžius ją paremia ir ji nesugriūva. Popiežius po tokio sapno kitą dieną liepė pakviesti Pranciškų ir palaimino jo ir brolijos gyvenimo būdą.
„Pranciškus, skirtingai negu daugelis kitų reformatų, ne sukilo prieš bažnyčią ar ją paniekino, bet reformavo ją iš vidaus, likdamas paklusnus popiežiui ir vyskupams. Jis ėjo ne galios, bet meilės, evangelijos keliu, kuris yra sunkesnis, bet tikresnis“, – sakė A.Malakauskis.
Brolija, o ne ordinas
Pranciškaus Asyžiečio nenoras vadovautis galios principu atsispindėjo ir jo pasirinktame oficialiame brolijos pavadinime – Mažesniųjų brolių ordinas, lotyniškai Ordo Fratrum Minorum, arba OFM. Iki šiol santrumpa OFM naudojama, norint pažymėti, kad kunigas priklauso pranciškonų ordinui.
„Pranciškus Asyžietis norėjo būti paprastu, mažiausiu. Norėjo per tą mažumą ir Bažnyčią keisti, ir prieiti prie žmonių, įeiti į žmogaus širdį.
Pranciškus Asyžietis norėjo būti paprastu, mažiausiu. Norėjo per tą mažumą ir Bažnyčią keisti, ir prieiti prie žmonių, įeiti į žmogaus širdį.
Savęs nesureikšmindamas, neišstatydamas. Todėl vienuolija pasivadino Mažesniųjų brolių ordinu“, – sakė A.Malakauskis.
Pranciškonų skaičius gana sparčiai augo – po maždaug dešimties metų ordinui priklausė apie 5000 brolių, jie pasklido po Europą. Pranciškonų ordinas pakeitė netgi pačią vienuolijos sampratą.
„Iki Pranciškaus Asyžiečio vienuolis ir vienuolyno mūrai buvo du neatsiejami dalykai. Vienuolynai buvo didžiuliai, galingi, kaip tvirtovės. Vienuolis gyvendavo uždarai, už vienuolyno sienų, matydamas mažai pasaulio. O su Pranciškum Asyžiečiu atsirado nauja vienuolio gyvenimo forma – keliaujantys, elgetaujantys vienuoliai. Ir naujas požiūris, kad vienuoliu tave padaro ne gyvenimas vienuolyne, bet brolija. Du-trys broliai jau yra mobilus vienuolynas“, – aiškino A.Malakauskis.
Tokį naują požiūrį į vienuolio gyvenimo būdą perėmė ir kai kurie vėliau atsiradę ordinai – dominikonai, karmelitai. A.Malakauskis atkreipia dėmesį, kad būtent dėl to daugelyje kalbų pranciškonai ir panašių ordinų atstovai save vadina ne vienuoliais, o broliais, ir oficialus ordino pavadinimas yra Mažesniųjų brolių ordinas. Tiesa, lietuvių kalboje šis skirtumas neegzistuoja.
„Nors dėl lietuvių kalbos ypatybių mes ir patys kalbėdami apie save naudojame terminą „vienuoliai“, iš tikrųjų tai nėra tikslu: mes kilme esame broliai, brolija. Vienuoliai gyvena uždarą gyvenimą vienuolyne. Tuo tarpu mes dienos metu būname išėję. Mes į vienuolyną grįžtame tik pasimelsti, pavalgyti ir permiegoti. Vienuolynas mums yra susiėjimo vieta“, – sako pranciškonas.
Lietuvą pasiekti pranciškonai netruko
Lietuvą pranciškonai pasiekė vos keliasdešimt metų po ordino įsikūrimo. Pasak A.Malakauskio, jau Mindaugo karūnavimo aprašyme 1253 m. minima, kad jame dalyvavo ir pranciškonas. Taip pat kronikose yra užuominų, kad pranciškonai dalyvavo karaliaus Mindaugo pasiruošime krikštui. Vos kelias dešimtis metų skaičiuojantis ordinas jau buvo tapęs pakankamai įtakingu.
Vis dėlto pasiekti pagonių lietuvių širdis pranciškonams iš pradžių sekėsi nelengvai. Legenda pasakoja, kad ant Trijų kryžių kalno Vilniuje valdant kunigaikščiui Algirdui kankinių mirtimi mirė septyni pranciškonai, kuriuos lietuviai prikalė prie kryžių ir nuo kalno nurideno į Vilnios upę. Kryžiai, sako legenda, čia pirmąkart iškilo būtent kankiniams pranciškonams atminti.
Vienuolių gyvenimas palengvėjo po Lietuvos krikšto, kuomet pranciškonai pagaliau galėjo kurtis laisvai. Pirmieji du Vilniaus vyskupai taip pat buvo pranciškonai.
XV a. viduryje Mažesniųjų brolių ordinas išsišakojo į dvi kryptis – konventualų ir observantų. Į Lietuvą iš Lenkijos pranciškonai observantai atvyko antrojoje XV a. pusėje iš Lenkijos. Šioje šalyje jie buvo įkūrę šv. Bernardino Sieniečio vienuolyną, nuo kurio jiems prigijo „bernardinų“ vardas.
„Bernardinų“ vardas pranciškonams observantams prigijo ir Lietuvoje: pasak A.Malakauskio, tai mūsų regiono išskirtinumas, daugiau jokiame pasaulio krašte pranciškonai observantai bernardinais nėra vadinami.
XVIII a. pabaigoje, Lietuvą pradėjus valdyti Rusijos imperijai, prasidėjo visų vienuolijų, taip pat ir pranciškonų, persekiojimai. Carinė Rusija skatino stačiatikybę, o vienuolynai, kaip katalikybės centrai, buvo uždarinėjami.Ypač žiauri vienuolynų uždarymo akcija įvyko po 1863-64 m. sukilimo – tuomet buvo uždaryti beveik visi pranciškonų vienuolynai, liko vienintelis Kretingoje.
„Tačiau jis irgi merdėjo. Naujus brolius priimti buvo uždrausta, o vienuolynas taip pat veikė ir kaip savotiškas kunigų kalėjimas Rusijos imperijos pakraštyje“, – pasakojo A.Malakauskis.
Pranciškonai Lietuvoje pradėjo atgimti prieš pat I pasaulinį karą, kuomet dar carinėje Rusijoje katalikų persekiojimas aprimo. Buvo atkurta ir lietuviškoji Mažesniųjų brolių ordino šv. Kazimiero provincija. Nepriklausomybės metais jie toliau galėjo veikti, ir prieš pat II pasaulinį karą Lietuvoje pranciškonai turėjo 6 vienuolynus, o brolijai priklausė apie 100 brolių.
Lietuvą okupavus SSRS, vėl prasidėjo pranciškonų, kaip ir kitų vienuolijų, persekiojimas. Iki 1989 m. viešai Lietuvoje pranciškonai egzistuoti negalėjo, o Lietuvos šv. Kazimiero provincija išliko tik emigracijoje – JAV ir Kanadoje, kur ją perkėlė sovietinės okupacijos išvengę pranciškonų vienuoliai.
„Mes 1989 m. Lietuvoje buvome pirmoji iš pogrindžio išėjusi vienuolija. Buvo didžiulė rizika. Sovietų Sąjunga dar egzistavo, ir daug kas sakė, kad mes, pranciškonai, rizikuojame, mus gali išblaškyti, suimti, ištremti. Bet surizikavome ir kitąmet minėsime trisdešimtmetį“, – sako A.Malakauskis.
Nuo interneto portalo iki mokyklos
Dabar Lietuvoje yra apie 40 vienuolių pranciškonų, veikia 6 vienuolynai – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, prie Kryžių kalno, Plungės rajone ir Kretingoje. Dar du lietuviški vienuolynai veikia Kanadoje ir JAV.
Pranciškonų veikla Lietuvoje – labai įvairi. Darbas su jaunimu, jaunimo sielovada ir užimtumas, darbas su priklausomybių turinčiais žmonėmis, pagalba onkologiniams ligoniams, stovyklos autizmu sergantiems vaikams, globos namai senoliams – įvairiuose Lietuvos miestuose pranciškonai rūpinasi visais šiais dalykais.
Taip pat pranciškonams priklauso interneto portalas www.bernardinai.lt, o Kretingoje egzistuoja Pranciškonų gimnazija, analogiška Jėzuitų gimnazijai Vilniuje. Prie Kryžių kalno įsikūrę pranciškonai priima piligrimus.
„Stengiamės būti kartu su žmonėmis. Šiandieninį žmogų labiausiai patraukia ne teorija, kaip ji bebūtų išdėstyta, bet praktika.
Stengiamės būti kartu su žmonėmis. Šiandieninį žmogų labiausiai patraukia ne teorija, kaip ji bebūtų išdėstyta, bet praktika.
Kai žmogus mato, kad aš gyvenu tikėjimu, kad man tai ne darbas, bet aš pats tuo gyvenu, jis įsitraukia, manimi pasitiki labiau. Mes draugaujame su žmonėmis, lankome šeimas, ir žmonės pas mus ateina, gali pamatyti, kas mes esame, kuo mes domimės. O žmonės ilgisi, kad kažkas gyventų evangelija“, – kalba A.Malakauskis.
Sekdami Pranciškaus Asyžiečio pavyzdžiui, sako vienuolis, pranciškonai siekia vengti didybės ir pompastikos, o su žmonėmis bendrauti kuo paprastesnėje aplinkoje – tai, anot vienuolio, gali būti netgi bendros iškylos į mišką.
Taip pat pranciškonai užsiima socialinėmis akcijomis – pavyzdžiui, kasmet valo Vilnią.
„Mūsų brolija jau gal 20 metų kasmet valo Vilnelės pakrantes. Praeiname pakrantėmis, surenkame šiukšles, padangas, lovas, kėdes bei kitas atliekas ir kelis sunkvežimius išvežame. Taip mes tarsi vaduojame kūriniją. Pranciškus Asyžietis savo „Saulės giesmėje“ kūriniją vadina broliu ir seserimi. Saulė – sesė, mėnulis – brolis, žemė – sesė. Kūrinija yra brolis ir sesuo, ir jei ji užteršta, tai brolis ir sesuo dūsta. Tai turi omenyje ir popiežius Pranciškus, kai kalba apie klimato kaitą“, – aiškina pranciškonų požiūrį vienuolis.
Vienuolio manymu, žmonės Lietuvoje pradeda gyventi neblogai, ypač Vilniuje – tai rodo ir drabužiai, ir automobiliai, ir gebėjimas sau leisti tolimas atostogų keliones. Tačiau gerėjant žmogaus gyvenimui dvasinė gerovė menksta.
„Pranciškus nori atkreipti dėmesį į tai, kad materialinės gėrybės, nors, aišku, yra reikalingos, žmogaus nepadaro laimingu. Laimingu žmogų padaro dvasia. Kas žmoguje išlieka, tai, ką jis sukuria žmogiško, dvasinio gyvenime. Ką po savęs palieka. Santykiai, gerumas, pasiaukojimas.
Čia jau ne tik krikščionybė, bet bendražmogiški dalykai – tai, kas žmogų padaro žmogumi. Juk kai aš ar tu numirsime, niekas nežiūrės, kokį automobilį turėjome. Visiems rūpės, ką mes sukūrėme, ką palikome, kiek aukojomės dėl kitų, kiek mes save pašventėme, dovanojome kitiems. Kiek mes buvome geri bičiuliai, draugai, artimieji“, – kalba vienuolis.
