Dienraščio „Lietuvos rytas“ politikos apžvalgininkas Vytautas Bruveris bei Klaipėdos universiteto Politikos mokslų katedros docentas S. Šiliauskas portalui LRT.lt teigia, jog ne visai normali praktika trims įtakingiems šalies politikams keliauti posėdžiauti į Europos Parlamentą (EP).
„Jei partijos rimtai žiūrėtų į savo veiklą Lietuvoje ir atsakomybę prieš rinkėjus, gal jų lyderiai ir stengtųsi būti pirmose nacionalinės politikos pozicijose, o ne ilsėtųsi EP“, – svarsto V. Bruveris. „Tai įdomus faktas. Nedažnai kitose brandesnėse demokratijos valstybėse partijų lyderiai posėdžiauja Europarlamente“, – priduria S. Šiliauskas.
Tai įdomus faktas. Nedažnai kitose brandesnėse demokratijos valstybėse partijų lyderiai posėdžiauja Europarlamente, – priduria S. Šiliauskas.
Tačiau, kaip aiškina portalo LRT.lt kalbinti politikos ekspertai, visi šie politikai EP atsidūrė pagal savo individualų politinį siužetą.
„Formaliai V. Uspaskichas yra nebe partijos vadovas. Jo atvejis galbūt labiau atitiktų formaliai vakarietišką pavyzdį, kai savo partijai esi kažką nuveikęs ir gauni ramesnę vietą EP. Bet ar V. Uspaskichas nusišalina nuo Lietuvos politikos reikalų? Taip nemanau. Turbūt ir tas lyderystės klausimas susijęs su teismais ir pan.“, – kalbėjo S. Šiliauskas.
Tuo metu partija „Tvarka ir teisingumas“, pasak S. Šiliausko, tarsi ir turi ryškiausią lyderį R. Paksą, tačiau šioje Vyriausybėje nemažai įtakos turėjo ir jo partietis Valentinas Mazuronis: „Dabar jie abu vyksta į EP, nebe tiek daug dalyvaus Lietuvos politiniame gyvenime. Kalbant apie V. Tomaševskį, jis tiesiog yra populiarus tarp savo elektorato, be to, jau turi patirties EP.“
Primename, jog R. Paksas vis dar negali dalyvauti prezidento ir Seimo rinkimuose, todėl tai taip pat gali būti viena priežasčių, kodėl šis politikas toliau dirbs Briuselyje.
Tačiau V. Bruveris pastebi, kad yra ir bendras visų šių situacijų vardiklis: „Šie žmonės mano, kad gali vadovauti partijai ir atsitūpę atsarginiame poste. Ką iš esmės daro R. Paksas, kuris galbūt nebesieja savo politinio likimo, karjeros ir aktyvios politinės veiklos su nacionaline politika taip tvirtai, kaip turėtų sieti partijų lyderis.“
S. Šiliauskas pažymi, jog šiems politikams kyla grėsmė prarasti tikrąją ar faktinę lyderystę partijose. „Tas atitrūkimas, buvimas Briuselyje vis tiek reiškia ryšių praradimą su ta organizacija, su kuria iškilo, taip pat fragmentiškesnį dalyvavimą“, – tęsia politologas, be kita ko pridurdamas, jog šios partijos, norėdamos išlikti Lietuvos politiniame žemėlapyje ir vaidinti stipresnį vaidmenį, turės įrodyti, kad turi ir kitų lyderių.
„Tačiau ar jos jų suras? – klausia V. Bruveris. – Čia ir yra pagrindinė problema. Daug kalbama apie jaunimą tarp rinkėjų, jaunimą tarp politikų, bet, atidžiau įsižiūrėjus, to jaunimo, kuris savo perspektyvomis, numanomu politiniu svoriu prilygtų patyrusiems politikams, nelabai yra.“
Anot V. Bruverio, pastebima, jog pagrindinių partijų vadovybės bei iki šiol buvę vieni svarbiausių asmenų palaipsniui apskritai ruošiasi nusišalinti nuo aktyvios politinės scenos. „Jie dairosi minkštesnių nusileidimo aikštelių“, – tikina dienraščio „Lietuvos rytas“ politikos apžvalgininkas.
Vis dėlto S. Šiliauskas svarsto, jog šių partijų lyderių sprendimas dirbti EP gali būti tik laikinas, o pasikeitus situacijai Lietuvoje, jie bet kada gali čia sugrįžti.
