Tai buvo 1918-ųjų žiema. Krašte savivaliavo okupacinė vokiečių žandarmerija, o gyventojų nuotaikos buvo niūros – jau kurį laiką trūko maisto, žmonės mirė iš bado.
Lietuva, pavargusi nuo karo ir vokiečių okupacijos, norėjo laisvės. Jos siekis brendo jau kurį laiką.
Ir lemtingą Vasario 16-ąją, šeštadienį, kai lauke spaudė šaltukas ir siautė pūga, 20 Lietuvos Tarybos narių susirinko jos paskelbti.
Paprastai susirinkdavę Lietuvos Tarybos rūmuose Vilniuje (tuomet Jurgio pr. 13), šįkart signatarai pasirinko Štralio namus, Nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpas. Čia, kaip žinojo vienas iš signatarų, buvo ne tik pakankamai vietos, bet svarbiausia – malkų apsišilti.
Nepriklausomybės aktas jau buvo parengtas iš anksto, paskutiniai redakciniai pataisymai padaryti prieš keletą dienų.
Susirinkę signatarai vienai dienai Tarybos primininku vietoje Antano Smetonos išrinko daktarą Joną Basanavičių ir po jo pirmojo padėto parašo, abėcėlės tvarka vienas po kito pasirašė Nepriklausomybės Aktą.
Lietuvai diena buvo ypatinga, tačiau signatarus kamavo rūpestis, ar šie nebus areštuoti, o ir sukviesti minios bei viešai paskelbti džiugią žinią niekas negalėjo, visur knibždėjo vokiečių karių.
Todėl ir patį reikšmingiausią Nepriklausomybės Akto dokumentą teko slėpti.
„Pats Vasario 16-osios nutarimas iškilmingai nebuvo paskelbtas, tai ir sukūrė mums tokią problemą, kad mes jį taip gerai paslėpėm, kad 100 metų nerandam. <...> Nerado ne tik vokiečiai, bet ir pati Lietuva“, – sako istorikas A.Kasparavičius.
Su juo kalbamės apie Nepriklausomybės Akto originalo dingimą, kur ir ar įmanoma jį surasti bei kodėl per Lietuvą žinia apie nepriklausomybės paskelbimą ritosi taip lėtai.
Užsieny sužinojo greičiau
Paradoksalu, tačiau apie Vasario 16-osios nutarimą, tai, kad Lietuva paskelbta nepriklausoma valstybe, greičiau sužinojo svetur – Čikagoje, Berlyne, Maskvoje – gyvenantys lietuviai, nei Lietuvos Telšių, Kupiškio ar Ignalinos gyventojai, pasakoja istorikas.
Taip įvyko dėl to, kad Lietuvos teritorijoje, net ir paskelbus nepriklausomybę, dar ilgai veikė vokiečių okupantai, kurie griežtai cenzūravo leidžiamą spaudą.
A.Kasparavičiaus teigimu, signataras Petras Klimas, nujausdamas, kad cenzoriai spausdinti laikraščio „Lietuvos aidas“ su nepriklausomybės nutarimo tekstu neleis, susitarė su Martyno Kuktos spaustuvininkais, kad šie, prieš atiduodant laikraštį cenzoriams, keletą egzempliorių atiduotų ir jam.
Gavęs šiuos leidinius, P.Klimas juos slapta išnešė iš spaustuvės ir taip išsaugojo iki šių dienų.
Likusius egzempliorius vokiečių cenzoriai sunaikino ir uždraudė spausdinti pilną „Lietuvos aido“ tiražą.
Nors P.Klimas buvo pasirūpinęs, kad būtų atspausdinti ir tūkstančiai lapelių su žinia apie Lietuvos Tarybos paskelbtą nepriklausomybę, šie taip pat buvo konfiskuoti.
Žinia mažai sklido ir iš lūpų į lūpas, mat norint kirsti regionų teritorijas, reikėjo gauti vokiečių leidimą.
Mes jį taip gerai paslėpėm, kad 100 metų nerandam.
Kita vertus, Lietuvos Taryba pasirūpino, kad bent jau užsienyje žinia pasklistų kuo greičiau.
Kaip teigia istorikas, šiai užduočiai buvo pasitelkta Jadvyga Chodakauskaitė, prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos sesuo (vėliau – būsimojo premjero Juozo Tūbelio žmona).
Ji tuo metu buvo užmezgusi romantinius santykius su vokiečių karo žurnalistu Oskaru Wöhrle, kuris prižadėjo jam slapta perduotus aktų nuorašus išplatinti vokiečių laikraščiuose.
„Vokiečių spauda Berlyne tą tekstą tiesiog paviešino. Įdomu, kad tai, ką cenzūra draudė Vilniuje ir Kaune, Berlyne cenzūra nesusigaudė, kad to negalima paviešinti“, – stebisi istorikas.
Žinutė greitai sklido. Nepriklausomybės tekstą vėliau išplatino ir Šveicarijos, Prancūzijos laikraščiai, žinia greitai nuskriejo ir iki Čikagos, Maskvos.
„Bet pačioje Lietuvoje dėl suvaržymų, žiemos, okupacijos, griežtos cenzūros viskas slinko labai lėtai“, – apgailestauja A.Kasparavičius.
Pavyzdžiui, primena jis, Troškūnų klebono Antano Pauliuko atsakingai vestuose užrašuose dar ir po metų – 1919-ųjų vasario 16 dieną apie nepriklausomybę nebuvo užsiminta nė žodžiu.
Pačioje Lietuvoje dėl suvaržymų, žiemos, okupacijos, griežtos cenzūros viskas slinko labai lėtai
„Tai, žinoma, gerokai pristabdė Lietuvos valstybingumo, lietuviškos administracijos, kariuomenės kūrimąsi“, – pabrėžia istorikas. Ne tik vokiečiai stengėsi stabdyti šį procesą, bet ir informacija sklido per lėtai.
Kur slėpta – paslaptis
Spendžiant iš išlikusių istorinių šalinių, signatarų prisiminimų, vasario 16-ąją buvo pasirašytas pagrindinis Nepriklausomybės nutarimo dokumentas ir du jo nuorašai, dar vadinami kopijomis arba dublikatais.
Tačiau kiekvieno jų likimas buvo skirtingas.
Pasirašę nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės, A.Kasparavičiaus teigimu, signatarai puikiai suprato atsakomybę ir riziką būti areštuoti, todėl pasirašytus dokumentus reikėjo saugoti.
Originalų, pirminį aktą, kuris, manoma, buvo pasirašytas ant storesnio, kokybiškesnio popieriaus, buvo patikėta saugoti Lietuvių mokslo draugijos, istorinio Vasario 16-osios nutarimo posėdžio pirmininkui daktarui J.Basanavičiui.
Po to, kai signataras savo nuožiūra paslėpė dokumentą, iki šiandien jo buvimo vieta išlieka paslaptimi.
Tačiau pagrįstų spėlionių, kur galima būtų ieškoti šio dokumento, yra bent kelios.
Pirmiausia, atkreipia dėmesį A.Kasparavičius, J.Basanavičius buvo garbaus amžiaus. Tais metais daktarui buvo 66-eri, kas anuomet laikyta vos ne gilia senatve.
„Aš esu linkęs galvoti, kad J.Basanavičius, turint galvoje jo kruopštumą, pedantiškumą, rūpestingumą, galėjo labai išmoningai ir gerai paslėpti Vasario 16 dienos nutarimo originalą, – samprotauja istorikas.
– Absoliuti dauguma laukė ir tikėjosi represijų, be jokios abejonės, J.Basanavičius taip pat buvo nusiteikęs, kad gali būti vokiečių žandarų krata, o jie kratydavo labai nuoširdžiai. Kad tas jų nuoširdumas neduotų rezultatų, jis galėjo labai gerai paslėpti.“
Teoriškai visada išlieka galimybė, kad tas pagrindinio nutarimo originalas bėgant metams, dešimtmečiais, anksčiau ar vėliau gali būti netikėtai atrastas.
Jis akcentuoja, kad J.Basanavičius ilgą laiką gyvento sostinėje, todėl aplink save buvo spėjęs suburti platų draugų ir pažįstamų ratą.
Todėl versijos, jog Nepriklausomybės Aktas buvo perduotas artimam J.Basanavičiaus bendražygiui, atmesti nereikėtų, mano A.Kasparavičius.
Tačiau kam ši atsakomybė galėjo būti patikėta?
„Tai labai sudėtingos spėlionės, bet, mano supratimu, tai teikia tam tikrą viltį.
Nors ir buvo Antrasis pasaulinis karas, daug Vilniaus miesto pastatų buvo sugriauti, sudeginti ir niekas negali paneigti, kad pastato, kur J.Basanavičius paslėpė [Aktą], jau nebėra, teoriškai visada išlieka galimybė, kad tas pagrindinio nutarimo originalas bėgant metams, dešimtmečiams, anksčiau ar vėliau gali būti netikėtai atrastas“, – viltingai sako A.Kasparavičius.
Galėjo patekti pas kaimynus
Jis neatmeta ir tokios galimybės, kad Nepriklausomybės nutarimas galėjo patekti į Lenkijos specialiųjų tarnybų rankas, o, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sunykti kartu su kita Lenkijos archyvine medžiaga.
Tuo metu, kai Vilniaus kraštą užėmė Lenkija ir didžioji dalis inteligentijos pasitraukė į Kauną, J.Basanavičius nusprendė pasilikti Vilniuje ir gyveno ten iki pat savo mirties.
A.Kasparavičius neabejoja, kad politinio elito lyderis nuolat buvo „Lenkijos valdžios specialiųjų tarnybų globoje“.
„Esu linkęs galvoti, kad jos ne kartą buvo ir apsižvalgiusios jo bute, kai jo nebuvo, atlikusios ir tam tikrus patikrinimus ar kratą.
Niekas šiandien negalėtų paneigti, kad tarp tų patikrinimų, pasižiūrėjimų, ką ten veikia lietuvių lyderis, galėjo būti atrasti ir tam tikri dokumentai“, – sako jis.
Tokiu būdu dokumentas galėjo atsidurti Varšuvoje ir galimai pasimesti per Antrąjį pasaulinį karą, kai didelė dalis Lenkijos archyvų buvo išblaškyta.
Saugojo A.Smetona
Tą pačią 1918-ųjų vasario 16-osios dieną buvo pasirašytos ir dvi Nepriklausomybės Akto kopijos, kurių likimas ne ką mažiau miglotas.
Pirmiausia, A.Kasparavičiaus teigimu, iš tuometinių Štralio namų dublikatai buvo nugabenti Lietuvos Tarybos pastatą – Jurgio pr. 13.
O tuomet, keista, bent visą dešimtmetį nebuvo publikuoti nei spaudoje, nei kaip kitaip parodyti visuomenei (nors Lietuva jau ilgą laiką buvo nepriklausoma ir švęsdavo Vasario 16-osios šventę).
„Man atrodo, kad pirmą kartą fotografuotos nuotraukos vieno tų nuorašų pasirodo praslinkus dešimtmečiui po pačios Vasario 16-osios, pasirodo gana prastos kokybės, su ranka padarytu pataisymu, nes žodelis buvo praleistas ir įrašytas plunksna“, – pasakoja jis.
Sprendžiant iš šaltinių, laikraštyje pasirodžiusi Nepriklausomybės Akto kopija buvo saugoma tuometinio Lietuvos Respublikos prezidento A.Smetonos archyvuose. O apie kitą jokių žinių nebūta.
Istorikas mano, kad antroji kopija, per skubėjimą galėjo likti Vilniuje, kai Lietuvos inteligentija, artėjant bolševikams ir lenkams perėmus Vilniaus kraštą į savo rankas, turėjo skubiai pasitraukti į Kauną.
„Lietuvos vyriausybė 1918 m. gruodžio 31 d. paskutiniame posėdyje priėmė sprendimą, kad jėgų gintis nėra, reikia trauktis ir evakuotis.
Paskutiniai Vyriausybės nariai į Kauną išvyko 1919 metų sausio 2 d. 8 val. ryto. Rytas buvo tamsus, niūrus, tik praėjo Naujieji metai, vokiečiai skyrė pasitraukimui viso labo du vagonus.
Be abejonės, ten buvo sukrautas Tarybos ir Vyriausybės archyvas, bet, turint galvoje, kad pasitraukti iš Vilniaus reikėjo labai skubiai, viskas vyko labai chaotiškai, trūko žmonių, aptarnaujančio personalo, administracija tik kūrėsi.
Labai panašu, sprendžiant iš vėlesnių metų, kad iš Vilniaus į Kauną atvyko tik vienas nuorašas, o kur dingo kitas? Klausimas lieka atviras“, – pasakoja A.Kasparavičius.
Labai panašu, sprendžiant iš vėlesnių metų, kad iš Vilniaus į Kauną atvyko tik vienas nuorašas, o kur dingo kitas? Klausimas lieka atviras.
Jis įsitikinęs, kad Kaune tarpukariu buvo tik viena dokumento kopija, nes nuo 1928 iki 1940 metais prasidėjusios sovietų okupacijos kasmet spaudoje pasirodydavo viena ir ta pati nuotrauka.
Sovietams įžengus į Lietuvą, dingo ir paskutinė Nepriklausomybės Akto kopija.
Keliai veda į Maskvą
Kur ji galėtų būti, keliamos dvi pagrindinės versijos:
A.Kasparavičiaus teigimu, A.Smetona, besitraukdamas iš Kauno su šeima į Vakarus, dokumentą galėjo įsidėti į savo lagaminą. Tačiau ši versija jam pačiam nėra labiausiai tikėtina.
„Aš abejoju, nes traukimasis vėlgi buvo chaotiškas, labai skubus, o rusų tankai jau buvo kirtę Lietuvos sieną, laiko buvo labai mažai, tikėtina, kad kartu su visa tuomet Prezidentūros archyvo dalimi šito nutarimo kopija taip pat buvo išvežta į Maskvą ir negrąžinta iki šios dienos“, – mano jis.
Labai tikėtina, kad tarp tų dokumentų Maskvoje, kurių iki šios dienos negrąžino, yra likęs ir naudotas Nepriklausomybės nutarimo nuorašas.
Šią versiją, pasak istoriko, galima nesunkiai pagrįsti faktais.
Jis pasakoja, kad tarpukariu, nuo 1919 metų iki 1940 metų, Lietuva buvo pasirašiusi daugybę tarptautinių sutarčių su užsienio valstybėmis ir iki šios dienos absoliučios daugumos jų originalų Lietuvoje nėra, nes okupacijos metu sovietai dokumentus perkėlė į Maskvą.
„Labai tikėtina, kad tarp tų dokumentų Maskvoje, kurių iki šios dienos negrąžino, yra likęs ir naudotas nepriklausomybės nutarimo nuorašas“, – labiausiai tikėtiną versiją išsako A.Kasparavičius.
Kartą Berlyne
Be pasirašyto Nepriklausomybės Akto originalo ir dviejų jo kopijų, 1918 metais buvo parengtos ir kelios notifikacijos, skirtos apie nepriklausomybę informuoti Vokietijos bei Rusijos valdžią.
Kita notifikacija, neabejoja A.Kasparavičius, buvo perduota Rusijos valdžiai, o dokumentas, kaip ir Nepriklausomybės Akto kopija, greičiausiai, tebeklajoja uždaruose šiuolaikinės Rusijos fonduose.
„Gali būti, kad ji yra Rusijos prezidento fonde arba užsienio reikalų ministerijos žinybiniame archyve, kuris yra labai sunkiai pasiekiamas“, – pažymi jis.
Pasak istoriko, buvo bandymų šią notifikaciją surasti, bet nesėkmingų. O šiuo metu, jo teigimu, dėl susiklosčiusių santykių su Rusija, tai padaryti būtų sunku.
„Be geros valios, be gerų santykių su Maskva, su Kremliumi tikėtis proveržio, rasti ką nors Rusijos archyvuose jokių galimybių šiuo atveju nėra“, – mano jis.
Ieškota bičių avily ir partizano sodyboje
Viena iš galimybių, kur galėjo atsidurti iki 1940 metų Prezidentūroje Kaune saugota Nepriklausomybės Akto kopija – Kėdainiai.
Buvo teigiama, esą A.Smetonos žmona Sofija Smetonienė, bėgdama iš Lietuvos, užsuko į Kėdainius ir juose paliko Lietuvai svarbų dokumentą.
Tačiau tokia teorija, pasak A.Kasparavičiaus, primena tiesiog gražią istoriją.
2000-aisiais Nepriklausomybės Akto taip pat ieškota Marijampolės rajone, Balsupių kaime, knygnešio Vinco Bielskaus sodyboje.
Buvo manoma, kad ten dokumento kopiją galėjo nugabenti A.Smetonos ištikimas draugas ir kanceliarijos vadovas Pijus Bielskus. Tačiau ir ši teorija nepasitvirtino, dokumentas nebuvo rastas.
A.Kasparavičius abejoja, kad P.Bielskus galėjo kažką vogti iš prezidentūros archyvų ne tik dėl to, kad jis buvo „klasikinis lietuviškas smetoninis“ administracijos narys ir nebūtų linkęs savivaliauti, bet ir dėl to, kad išvykus A.Smetonai, prezidento kanceliarija ir Vyriausybė, pasak jo, nemanė, kad prasideda Lietuvos okupacija.
A.Kasparavičiaus teigimu, net jeigu patikėtumėme, kad P.Bielskus dokumentą išgabeno, labai abejotina, kad jį išvežė į brolio sodybą, esą tokiu atveju dokumentą galima buvo paslėpti ir Kaune.
Būta ir tokių spėjimų, kad J.Basanavičiui patikėtas Nepriklausomybės Akto originalas buvo paslėptas bičių avilyje. Šią istoriją pateikė JAV leidžiamas lietuvių dienraštis „Draugas“.
Buvo teigiama, kad dokumentas patikėtas saugoti kunigui Vladui Mironui, o šis jį perdavė šv. Mikalojaus bažnyčios Vilniuje rektoriui kunigui Vladui Jazukevičiui, kuris, būdamas bitininkas, esą sumanė Aktą paslėpti avilyje.
Ši ir kitos versijos A.Kasparavičiui labiau primena siekį sulaukti dėmesio ir tokie Nepriklausomybės Akto „ieškojimai lietuviškoje provincijoje yra be ateities“, mano jis.
Jeigu kur ir būtų galima rasti patį originalą, reikėtų žvelgti į sostinę ir artimiausius J.Basanavičiaus bičiulius, teigia A.Kasparavičius. O tinkamam laikui atėjus, Nepriklausomybės Akto kopijos vykti ieškoti į Maskvą.
