„Laba diena. Man 25. Kokį darbą siūlote? Gražina“, – nusiuntėme laišką elektroninio pašto adresu, kuris buvo nurodytas skelbime, kviečiančiame rašyti Olandijoje norinčias dirbti „dailias merginas“. Po pusdienio sulaukėme atsakymo iš Julijos. Ji paprašė detaliai aprašyti, kaip „Gražina“ atrodo, ką yra dirbusi, kokie jos lūkesčiai, ir pridūrė, kad „požiūriams sutapus“ vėliau reikės atsiųsti ir nuotraukų, kurios būtų padarytos šiemet.
Darbo pasiūlymas nebuvo labai konkretus, nes vėlesniuose laiškuose Julija užsiminė apie „kitas galimybes“ – ne tik apie „gerai mokamą“, „švarų“ ir „saugų“ striptizo šokėjos darbą, kurį su ja aptarinėjome visą dieną. „Aišku, galėsi užsidirbti ir daugiau...“ – vieną paskutiniųjų laiškų daugtaškiu baigė moteris. Ką šis daugtaškis reiškia, rašydami šį straipsnį dar nežinojome – Julija neatsakė į klausimą, matyt, tikėdamasi sulaukti „geros kokybės nuotraukų“.
Laukdami jos atsakymo, klausimų turime ir daugiau, tačiau juos užduodame ne Olandijoje kviečiančiai dirbti Julijai, o policijos pareigūnams ir kitiems specialistams, mėginantiems paaiškinti, kodėl dingstančių merginų istorijas stebinčiai visuomenei klausimų beveik nebekyla. „Garantuotai yra išvežtos“, „užuojauta, nieko jau nepakeisi“, „nereikėjo duotis su kuo pakliūva“, „faktas, kad neberas“. Tai skaitytojų nuomonių ištraukos iš tūkstančių, mirgančių internete.
Šios komentatorių nuomonės nestebina Kristinos Mišinienės, organizacijos Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorės. Ji pastebi, kad dalis visuomenės visada linkusi ieškoti „dėmės“ ir jaunų merginų dingimą susieti su jų pačių kalte. „Vyrauja nuomonė, kad mergina, kuri dingo, kuri galbūt buvo pagrobta, kurios pažeidžiamumu galbūt buvo pasinaudota, to norėjo pati. Pati norėjo, pati gavo, pati kalta“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.
Po spindinčiu paviršiumi slepiasi purvas
Pabrėždama, kad Kaune dingusių merginų likimų nederėtų tiesiogiai sieti būtent su prekyba žmonėmis, nes tai neatsakinga jų pačių ir artimųjų atžvilgiu, akcentuodama, jog manipuliuoti tokia tema yra neetiška, K.Mišinienė sutinka, kad apie dingstančius žmones būtina kalbėti viešai. Kaip ir apie Juliją, siūliusią „užsidirbti daugiau“.
 |
| K.Mišinienės teigimu, per metus projekto socialinės darbuotojos padeda maždaug šimtui moterų, tačiau tai, anot jos, yra „labai maža“ nukentėjusiųjų dalis. |
„Blizgus paviršius slepia didelį purvą ir smurtinę sekso industriją. Savo noru moterys ir merginos čia neateina. Tarp atvejų, su kuriais dirbame, merginų, kurioms padedame, turime ir tokių, kurios pabėgo iš tos pačios Olandijos. Čia, kaip žinome, prostitucija yra legalizuota, tačiau šios šalies socialinių darbuotojų ir teisėsaugos pareigūnų prašome paaiškinti, kaip atsitinka, kad legalia veiklos terpėje egzistuoja prekyba žmonėmis“, – kalbėjo ji.
K.Mišinienės teigimu, moterys ir merginos, kurioms pavyko ištrūkti, grįžusios į Lietuvą pasakojo patyrusios ir fizinį, ir psichologinį smurtą. „Jos stovi pastatytos vitrinose, nepaliekamos ramybėje nė minutės, nuolatos yra kontroliuojamos sutenerių, mušamos, prievartaujamos... Ne vienas olandų pareigūnas sutinka, kad prostitucijos legalizavimas tik sustiprino prekybą žmonėmis, nes ten, kur kažkas legalu, visada atsiranda ir juodoji rinka. Tad prievartinė sekso industrija reikalauja vis naujų aukų“, – aiškino projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorė.
Dingo, išvežė, parvežė atgal
Kodėl ne visoms aukoms pavyksta pabėgti? Kaip įmanoma priversti žmogų ką nors daryti prieš savo valią? Dešimt metų su prostitucijos aukomis dirbančiai K.Mišinienei tokių klausimų nebekyla.
„Žmonėms, kuriems atrodo, kad suaugusiojo neįmanoma priversti ką nors padaryti, trūksta žinių arba vaizduotės“, – pabrėžė pašnekovė. Ji sutinka, kad šiandien vis rečiau pasitaiko atvejų, kai žmogus pagrobiamas tiesiog gatvėje, jėga įsitempiamas į automobilį ir išvežamas dirbti ar kam nors paklusti. „Tačiau turime daugybę atvejų, kai naudojant narkotikus, svaigalus, psichologinį šantažą merginos priverčiamos daryti tai, ką sunku suvokti sveiku protu. Prieš jas naudojamas ir fizinis, ir psichologinis smurtas, sudaromos tokios sąlygos, kurios užkerta kelią išsivaduoti, ieškoti pagalbos“, – tikino K.Mišinienė.
Vyrukas, tapęs mylimuoju ir pasinaudojęs jos jausmais, išvežė merginą į vieno didmiesčio viešnamį ir vedė pas ją klientus.Prieš kelerius metus nepilnametė vaikų namų auklėtinė, turinti protinę negalią, patyrė, ką reiškia visa tai, apie ką kalba pašnekovė. „Vyrukas, tapęs mylimuoju ir pasinaudojęs jos jausmais, išvežė merginą į vieno didmiesčio viešnamį ir vedė pas ją klientus, aiškindamas, kad ją myli, ir prašydamas padėti išspręsti jo finansinius sunkumus. Mergina buvo išvežta ir į užsienį, taip pat dirbo viešnamyje, vėliau vėl tą patį darė Lietuvoje. Visa tai tęsėsi apie metus. Galiausiai ji išsivadavo ir atbėgo į policiją prašyti pagalbos“, – pasakojo K.Mišinienė.
Ji stebisi buvusia situacija ir jos aplinkybėmis – mergina dingo iš vaikų namų, buvo paskelbta jos paieška, visoje Lietuvoje iškabinėti skelbimai su nuotrauka, tačiau niekas jos nerado. „Šią merginą intensyviai lankė klientai, ji buvo išvežta į užsienį, parvežta atgal. Taip, nebuvo šeimos, kuri nuolat ragintų policiją ieškoti, nenurimti, tačiau svarbiausia yra tai, kad merginos niekas nerado, nors pas ją nuolat ėjo klientai, viskas vyko šalia mūsų“, – aiškino moteris.
Pagrobimo ir išvežimo atvejų – vienetai
Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Tomas Ulpis teigė, kad atvejai, kai merginos tampa prekybos žmonėmis aukomis ir išvežamos dirbti prostitutėmis, – vienetiniai. „Ar prieš, ar savo valia – mes traktuojame vienodai. Tai yra prekyba žmonėmis, žmogus tampa nusikaltimo auka. Kai dingsta mergina, mes įvertiname, kad tai labai aiški rizikos grupė, kad ji galėjo patekti į sekso vergiją, ypač jei mergina yra nepilnametė. Tačiau kalbant apie mastą, tai nėra paplitę, tokių atvejų nustatoma nedaug“, – tvirtino pareigūnas.
Tačiau kartu jis pabrėžė, kad dažniau pasitaiko kitokių atvejų – merginos yra apgaunamos, pavyzdžiui, žadant, kad dirbs viešbutyje, tačiau vėliau išvežamos į viešnamį. „Yra bylų, kuriose išaiškinti tie, kurie vežė. Merginos tampa ne tik nukentėjusiomis, bet ir liudytojomis. Jos pasakoja, kaip buvo atimami dokumentai, naudojamas smurtas, sudaromos tokios sąlygos, kad nebūtų kito pasirinkimo – tik dirbti. Tai jau yra ne dingimo, o prekybos žmonėmis atvejai. Jų daugiau nei tokių, kai mergina pagrobiama, uždaroma bute ir verčiama ką nors daryti“, – teigė T.Ulpis.
Įvertinkime ir tai, kad, tarkime, paauglys per metus penkis kartus pabėga iš namų. Kiekvieną šį atvejį statistika atspindi kaip atskirą.Paprašytas įvertini dingusių ir randamų žmonių santykį, pašnekovas pateikė duomenis, kad 2008 metais policija ieškojo 2 194 dingusių be žinios žmonių, 2009 m. – 2 128, pernai – 2 258. Kasmet apie 80 proc. ieškomųjų yra surandama. Tik ar tiek? „Turėkime omenyje tai, kad, pavyzdžiui, 2008-aisiais nerasti žmonės pateko į 2009-ųjų statistiką, kad visus, kurie ieškomi, šie skaičiai ir atspindi. Taip pat įvertinkime tai, kad, tarkime, paauglys per metus penkis kartus pabėga iš namų. Kiekvieną šį atvejį statistika atspindi kaip atskirą“, – skaičiavo T.Ulpis ir išskyrė, kad žmonių, kurie dingę jau 5–10 metų, šiose suvestinėse yra 109.
Iš pernai ieškotų 2 258 žmonių rasta 1 800. 130 jų buvo mirę savaimine mirtimi, nusižudę arba nužudyti. „Tarkim, gyveno vienas, kažkur išėjo, artimieji pranešė policijai apie dingimą, o po kelių paieškos dienų jis rastas miręs. Arba žmogus išvyko į užsienį, artimiesiems nepavyko su juo susisiekti, buvo pranešta apie dingimą ir po mėnesio policija gavo žinių apie to žmogaus mirtį užsienio ligoninėje. Didžioji dalis žmonių, kurių paieška buvo paskelbta ir kurie rasti negyvi, mirė sava mirtimi ar, tarkim, nukentėję per avariją ir pakliuvę į ligoninę be dokumentų, tačiau yra ir kita dalis – nusižudžiusių arba nužudytų“, – aiškino T.Ulpis.
 |
| T.Ulpis sako, kad atvejai, kai merginos tampa prekybos žmonėmis aukomis ir išvežamos dirbti prostitutėmis, – vienetiniai. |
Jis pasakojo, kad kiekvienas ikiteisminis tyrimas atliekamas atsižvelgiant į žmogaus dingimo aplinkybes – artimiesiems pranešus, kad jo šeimos narys vakare negrįžo namo, policija tikrina, ar neįvyko nelaimingas atsitikimas, ar pasigestojo nėra ligoninėse. Visai kitaip policija vertina pranešimą, kad su artimuoju jau kurį laiką nepavyksta susisiekti.
„Ateina ir pasako, kad paskutinį kartą bendravo prieš mėnesį, o dabar visą mėnesį išjungtas telefonas, namai užrakinti ir t. t. Tuomet jau sudėtingiau, reikia išsiaiškinti, su kuo dingęs žmogus bendravo, kur galėjo išvykti, galbūt turėjo kažkokių rūpesčių“, – teigė Kriminalinės policijos biuro atstovas ir pabrėžė, kad nemaža dalis dingusiųjų tiesiogiai susiję su emigracija – žmonės išvyksta dirbti, nutraukia arba netenka ryšio su artimaisiais, o šie ir pradeda paiešką.
Gedi, neleisdami sau gedėti
Minėtas nuomones, kad „garantuotai yra išvežtos“ ar „faktas, kad neberas“, perskaitėme psichoterapeutei Liudmilai Andrikienei. Ji tvirtino, kad tai, kaip žmogus įsivaizduoja ateitį, priklauso nuo svarbios jo psichikos savybės – vilties. „Kalbant paprastai, žmones galima skirti į dvi grupes: vieni įsivaizduoja, kad ateitis bus gera, o kitiems atrodo, kad nutiks tai, kas gali atsitikti blogiausia, tai, ko žmogus labiausiai bijo. Ši savybė priklauso nuo tėvų, nuo aplinkybių, kurias žmogus patiria jau pirmaisiais gyvenimo metais“, – teigė psichoterapeutė.
Dėmesį ji atkreipia į tai, kad viešai, pavyzdžiui, naujienų portalų komentaruose, labiau reiškiasi vilties neturintieji, nes tokia būsena norisi pasidalyti su kitais. „Tai labai sunkus jausmas, kurį norisi atiduoti kitam, iškalbėti jį, todėl žmonės viešai ir dalijasi savo nuomone, kuri pagrįsta vilties neturėjimu“, – kalbėjo L.Andrikienė.
Tai yra išgyvenama kaip netektis, nors jo artimasis yra dingęs, o ne miręs.Aiškindama, kad praradimas, netektis yra viena didžiausių stresinių situacijų, psichoterapeutė pabrėžia, kad nežinant dingusio žmogaus likimo, artimiesiems kurį laiką padeda ne kas kitas, o ta pati viltis. „Sunkiau yra tiems, kurie įsivaizduoja neigiamas pasekmes, nes tuomet pasąmonė, fantazijos, kurios, beje, jausmams yra ypač reikšmingos, kalba apie tai, kad žmogus jau prarastas. Ir tai yra išgyvenama kaip netektis, nors jo artimasis yra dingęs, o ne miręs. Mūsų jausmai vienodai priklauso ir nuo realybės suvokimo, ir nuo fantazijų“, – tikino ji.
Pašnekovė teigė, kad netektis turi būti išgyventa per gedėjimą, kuris leidžia netektį ištverti, išbūti. „Pirmas gedėjimo etapas yra neigimas, kai psichika ginasi ir žmogus negali emociškai suvokti, kad artimojo nebėra. Tai yra periodas, kurį būtina įveikti norint pereiti prie tikro netekties išgyvenimo. Čia jau išryškėja ir pyktis, ir liūdesys, ir skausmas“, – teigė psichoterapeutė.
Tačiau ji suskubo pridurti, kad žmogaus dingimo atveju artimieji patenka į ypač sunkią situaciją – fantazija sako, kad artimojo nebėra, o protas suvokia, kad tai dar neaišku. Tuomet neigimo stadiją pereiti sunku, nes žmogus tarytum visą laiką gedi, tačiau kartu neleidžia sau to daryti.
