1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui skelbti pasirinkta ne atsitiktinai. Kovo 12 d. Maskvoje turėjo prasidėti Sovietų sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas, kurio metu ketinta priimti išstojimo iš SSRS mechanizmą. Mat iki tol SSRS konstitucijoje galimybė iš sąjungos išstoti numatyta buvo, tačiau kaip tai padaryti – neapibrėžta.
Vėlų kovo 11-osios vakarą ką tik išrinktas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paskelbė vardinio balsavimo dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo rezultatus: „Už“ – 124 deputatai, prieš nebalsavo niekas, susilaikė 6.
Kovo 11-osios Akto ir kitų Nepriklausomybės atkūrimo dokumentų projektai buvo rengiami Aleksandro Stulginskio salėje, Seime. Dokumentus rengti padėjęs profesorius Vytautas Sinkevičius sako, kad tuomet svarstyta kaip su jais supažindinti sovietų sąjungos vadovybę.
Buvo nutarta, kad dokumentus į Maskvą turi vežti signataras Egidijus Bičkauskas. Tačiau pastebėta, kad ant dokumentų – antspaudai su Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos įrašais.
E.Bičkauskas prisimena tada bijojęs tik provokacijų, kad iš jo dokumentų kas nors neatimtų. Nuskridus į Maskvą liaudies deputatų suvažiavimas jau vyko.
Sovietų sąjungos vadovai Lietuvos nepriklausomybės pripažinti neskubėjo, tad buvo labai svarbu su Lietuvos sprendimu supažindinti pasaulio valstybes. Balandžio pabaigoje signataras Česlavas Okinčicas susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II ir įteikė jam Nepriklausomybės akto kopiją su signatarų parašais. Kaip žinoma, šventasis sostas Lietuvos sovietinės okupacijos niekada nepripažino.
1991 m. sausį, iškilus pavojui, kad sovietų kariuomenė prieš Lietuvą gali panaudoti karinę jėgą, Kovo 11-osios Akto originalą nuspręsta saugoti kur kas akyliau. Kitą dieną po sausio 13-osios, vėlai vakare, tuometis Aukščiausiosios tarybos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka kartu su saugumo departamento vadovu Mečiu Laurinkumi išvažiavo į Kauną pas kardinolą Vincentą Sladkevičių.
Kardinolas Vincentas Sladkevičius Nepriklausomybės aktą su 124 signatarų parašais saugojo dvejus metus. 1993-čiaisiais dokumentas buvo perduotas Prezidentui Algirdui Brazauskui, o šis jį įteikė saugoti Valstybės archyvui.
