Pirmieji į apleistas gamyklas pradėjo keltis dirbtuvių ieškantys menininkai. Maždaug prieš gerus dešimt metų toks judėjimas prasidėjo ir T.Ševčenkos gatvėje esančiose gamyklos patalpose. Dabar ši teritorija prikelta naujam gyvenimui – virto madingu ir vienu didžiausių loftų kvartalų Vilniuje.
Šiuo metu čia telkiasi nemenka dalis Vilniaus kūrybinio potencialo. Loftuose gyvena ar dirbtuves turi nemažai architektų, dizainerių, muzikantų, fotografų – Artūras Valiauga, Modestas Ežerskis, taip pat ir dailininkų: Bronius Gražys, Simonas Skrabulis, Vygantas Paukštė, Vytautas Tomaševičius, Dalia Kasčiūnaitė, Ramunė Vėliuvienė, Danutė Gražienė.
Duris pravėrėme į vienos kūrėjų kartos, vilniečių – Patricijos Jurkšaitytės, Eglės Gineitytės ir Lino Liandzbergio dirbtuves. Kuo ši karta iš esmės skyrėsi nuo modernistų? Pasak meno kritikos guru Alfonso Andriuškevičiaus, intelekto žaismu, kuris jų kūryboje nustelbia emocijas.
O žvelgiant per buities prizmę, ir tuo, kad baigus studijas, šiai kartai reikėjo rūpintis savo išlikimu, įskaitant ir dirbtuvės susiradimą. Aplankyti menininkai po įvairių klajonių savo kūrybiniam darbui pasirinko loftus.
Gyvena kaimynystėje
Patricija buvo tarp pirmųjų naujakurių, loftų erdves atradusi per kitą menininkę Dalią Kasčiūnaitę, įsikūrusią kaimynystėje.
Patricijos dirbtuvė – erdvi ir jaukiai naminė. Čia galima ir pernakvoti, ir valgį pasigaminti, ir net užkliūti už jaunėlės dukters palikto dviratuko.
Vis dėlto tai yra jos-menininkės erdvė. Vieta, skirta atsiriboti ir atsidėti kūrybai. Čia Patricija atvažiuoja kiekvieną dieną, iš pat ankstaus ryto. Skania kava vaišinomės prie senovinio stalo, kurį puošė lelija.
Žvilgsnis ties gėle sustojo ne vien pasigrožėti. Ji nutiesė asociacijos tiltą su į sieną atremtu Patricijos tapybos darbu „Apreiškimas Marijai“. Jis atliktas Patricijai būdingu metodu – naudojamasi jau sukurtu senųjų meistrų darbu, bet jis pertapomas ir perdirbamas.
Taigi paveikslas atkartoja XV amžiaus olandų tapytojo Diericko Boutso kūrinį, tik jis be figūrų. Šios, pasak menininkės, „suvalgo“ visą žiūrovo dėmesį ir priverčia praleisti vertingas detales.
Paveiksle nėra Marijos, angelo Gabrieliaus. Lelija – būdingas angelo Gabrieliaus atributas, puošė mūsų stalą. Atmosfera prisipildė meninio virpesio.
Židinys, senoviniai daiktai ir įmantrus objektas, a la Chesterfield sofos dizaino odinis bokštelis-dekoratyvinis augalas.
Kai kurie baldai „pozavo“ tapybos parodai „Olandiškos istorijos“, o bokštelis atkeliavo iš ją papildžiusios tokių bokštelių instaliacijos „Versalio sodai“.
Parodos idėjinis užtaisas gimė menininkei bevaikštant po senų olandiškų baldų parduotuves Vilniuje, pramoninėse patalpose, kuriose baldų išdėstymas tarsi imituoja namus, tačiau iš tiesų jie yra išplėšti iš savo erdvės, konteksto, praradę senąsias prasmes.
Toliau besidairant po dirbtuvę matyti įdomus įrenginys. Pasirodo, tai ypatinga pozavimo kabina. Būtent su ja susijusios ir dirbtuvėje atsiradusios raudonos langinės – reikėjo prieblandos. Kokia paslaptis?
Mes pirmieji pamatėme dar tik gimstantį naują meninį sumanymą – „Nacionalinė portretų galerija“, kuriam pozavo ir Modernaus meno centro direktorė Rūta Frankė.
Kaip teigia menotyrininkė Erika Grigoravičienė, „(Patricijos) kūriniai skirti juslėms. Jų prasmė randasi be žodžių – ji pamatoma. Šiandien mene tai retai pasitaiko.“