Nesijaučia šalies pakraščiu, bet jame atsidūrė
Biržų rajone esančio vaikų socializacijos centro „Širvėna“ Ugdymo skyriaus vedėja Violeta Davidonytė teigė, kad jų įstaiga atsidarė tik 2009 m. Esą prireikė trejų metų, kad pedagogai įgautų patirties dirbti su sunkaus elgesio ar į nusikaltimus linkusiais vaikais.
„Pastaruosius dvejus metus jautėme, kad ministerija mus palaiko, vis mus gyrė, kad labai greitai persitvarkome, kadangi mes neturėjome praeities šleifo, nebuvome kolonija sovietmečiu. Visi stebėdavosi, kad ir mūsų aplinka kitokia nei buvusių kolonijų. Pertvarkant patalpas infrastruktūra buvo pritaikyta būtent tokiam centrui. Tam buvo skirta 181 tūkst. eurų. Tai buvo vienintelis centras, pagal modelio aprašymą aptvertas gražia tvora, įvestos stebėjimo kameros. Dabar ministerija sako, kad per didelė apsauga, tvoros ir pan.
Svarbiausia, kad gebėjimas dirbti su tais vaikais, mokėjimas juos suprasti, susikalbėti ateina per patirtį. Ne visi galėjo dirbti tokioje įstaigoje. Todėl ministerijos pareiškimas, kad esame Lietuvos pakraštyje, kad netinkama mūsų geografinė padėtis, yra tiesiog fiasko. Lietuva visa yra pakraštys ir regionuose kaip tik turėtų būti išsaugotos tokios įstaigos“, – aiškino pašnekovė.
Įstaiga pasipiktinusi, kad sprendimai priimami už nugaros
Esą šokas ištiko, kai praėjusių metų spalį įstaigos kolektyvas iš žiniasklaidos sužinojo, kad šiemet mus rengiamasi ją uždaryti.
„Kreipėmės į ministeriją su prašymu paaiškinti situaciją. Mus nuramino, kad tokio sprendimo nėra, tik vykdoma centrų stebėsena. Tačiau pradėjome justi, kad esame eliminuojami. Mūsų nebekvietė į tęstinius mokymus, seminarus, vaikų pas mus nesiuntė. Tegu būna trumpesnis laikas – pusmetis, 2–3 mėnesiai, bet reikia pradėti su jais dirbti. Metų pabaigoje be mūsų žinios maksimalus mokinių skaičius nuo 24 buvo sumažintas iki 12. Taip pat be pagrindo buvo trumpinamas vaikų buvimo laikas centre, argumentuojant, kad jie pasitaisė“, – piktinosi V.Davidonytė.
Paklausta, ar tai blogai, pašnekovė sutiko, kad nėra gerai vaikui būti institucijoje, bet „negalima šitaip nesąžiningai elgtis su įstaiga ir joje dirbančiais žmonėmis“. Metų pradžioje 1400 kvadratinių metrų užimančiose patalpose gyveno vos aštuoni vaikai, o šiandien iš jų likęs vos vienas. Tuo tarpu centras turi 47 darbuotojus. Pasak „Širvėnos“ atstovės, didžioji dalis darbuotojų atostogauja, nes vis dar tikimasi, kad ministerijos sprendimas pasikeis.
„Absurdas dabar renovuoti seniai uždarytas mokyklas kituose kaimuose ir iš naujo komplektuoti personalą, kai jau viskas yra – grupių, auklėtojų kambariai. Visur kitur prireiks didelių lėšų, kol personalas nusistovės, kol išmoks dirbti su tokiais vaikais. O mūsų pastato renovacijai tereikia 348 tūkst. eurų.
Pagaliau ne pastatai vaikus auklėja, o žmonės. Vaikams svarbiausia specialistų patirtis, visų reikalingų specialistų kolektyvas, individualus darbas su jais, kurį mes dirbame puikiai. Kodėl reikia pradėti nuo nulio? Sako, bus taikomos naujos metodikos. Tai kodėl jų negali duoti mums? Mes taikysime, bet mes jau mokame, kaip prieiti prie vaiko. Pernai pas mus nebuvo nė vieno pabėgimo. Puikiai adaptavosi ir mokiniai, perkelti iš kitų centrų, kurie ten bėgdavo. Tai rodo, kad vaikai neblogai jaučiasi ir ne taip jau paprasta jiems pabėgti, kaip mieste – įlėks į laiptinę ir nebėra vaiko. Turime gražią aplinką, sodą, daržą, šiltnamį“, – tikino pašnekovė.
Negali uždaryti įstaigos, kol yra nors vienas vaikas
Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius Aidas Aldakauskas patvirtino, kad iš numatomų pertvarkyti socializacijos centrų, „Širvėna“ bus likviduotas pirmasis. Jis pasirinktas ir todėl, kad geografiškai yra labiausiai nutolęs nuo Lietuvos centro – beveik Latvijoje.
Paklaustas, kodėl susidarė tokia padėtis, kad vieną vaiką šiuo metu aptarnauja toks gausus personalas, išlaikomas iš valstybės lėšų, specialistas paaiškino, kad toks buvo teismo sprendimas. Šiuo metu dirba įmanomai optimalus darbuotojų skaičius – dalis personalo atostogauja, t. y. žmonės išnaudoja atostogas, kurios jiems priklauso.
„Bandėme šios prabangos išvengti kiek galima anksčiau, bet teismas priėmė sprendimą, kad jam reikia pratęsti buvimo laiką „Širvėnoje“, o prieš vėją nepapūsi. Ar tame sprendime yra užkulisinių dalykų ir suokalbių, negaliu vertinti, tiesiog turime laikytis teismo sprendimo. Vieno vaiko išlaikymo kaina per mėnesį šioje įstaigoje – 2958 eurai. Birželio mėnesį turėtų baigtis šio vaiko buvimo įstaigoje terminas, tuomet darbuotojai tampa nebelabai reikalingi.
Jei laiku nebus priimti reikalingi sprendimai dėl likvidavimo, teks fiksuoti darbuotojams priverstines prastovas ne dėl jų kaltės, už kurias turi būti mokomi pinigai. Kai likvidavimo procedūra prasidės, žmonės bus atleidžiami su išeitinėmis kompensacijomis teisės aktų nustatyta tvarka. Visoms aplinkinėms savivaldybėms išsiuntinėti laiškai, kad žmonės lieka be darbo, ir turime pasižadėjimus tiems žmonėms pagal galimybes pagelbėti“, – aiškino pašnekovas.
Pasikeitė pavadinimas, bet ne kultūra
Pasak jo, tai istorija, prasidėjusi gerokai anksčiau nei pernai. Socializacijos centras turėtų būti laikina vaiko sustojimo stotelė, kurioje jis turi būti ruošiamas sugrįžti į visuomenę, tačiau ne paslaptis, kad socializacijos centrams nelabai pavyksta išsivaduoti iš kolonijinės kultūros ir tai kelia pagrįstų abejonių, kad jie neatitinka numatytos paskirties.
Valstybės kontrolė yra atlikusi vaikų socializacijos centrų (VSC) veiklos valstybinį auditą, kurio metu konstatuota, kad centrai veikia nepakankamai efektyviai: neužtikrinamas individualizuotas ugdymas, švietimo pagalba, kitos paslaugos, centrų pastatai, aplinka nepritaikyti vaiko resocializacijai, šildomi didžiuliai tušti plotai.
Socializacijos centras turėtų būti laikina vaiko sustojimo stotelė, kurioje jis turi būti ruošiamas sugrįžti į visuomenę, tačiau ne paslaptis, kad socializacijos centrai atsirado iš buvusių kolonijų.
ŠMM kartu su Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų, Sveikatos apsaugos, Teisingumo ministerijomis parengė Kompleksiškai teikiamos pagalbos, specialiojo ugdymo mokyklų, centrų ir vaikų socializacijos centrų veiklos kokybės gerinimo 2015–2017 m. tarpinstitucinį veiksmų planą, kuriame numatyta gerinti VSC veiklos kokybę, mažinti VSC skaičių ir mokinių skaičių juose, kad būtų suteikiama daugiau pagalbos ten, kur vaikai gyvena, ir kuo mažiau jų pakliūtų į socializacijos centrus. Per keletą pastarųjų metų vaikų socializacijos centruose sumažėjo bene perpus. Šiandien jų čia gyvena apie 80, lyginant su 200 ankstesniais metais.
„Taigi akivaizdu, kad tiek socializacijos centrų mums dabar nereikia, juolab kad ir jų išlaikymas, kai vienam vaikui tenka per 200 kvadratinių metrų ploto, auga. Todėl linkstame prie vieno centro su bendra politika ir filosofija, kurį sudarytų trys padaliniai maždaug po 20 vaikų, taip, kaip numato naujas Vaikų socializacijos centro veiklos modelio aprašas.
Buvo pasirinktos savivaldybės, kurios pasiūlė tinkamus tokiems centrams pastatus, kuriuose vienam vaikui tektų apie 100 kvadratinių metrų, skaičiuojant patalpas gyvenimui, maitinimui, mokymuisi ir sportavimui. Iš Europos struktūrinių fondų bus sutvarkyta aplinka, kurioje nebus tvorų, kabinetai nebus rakinami, kai mokiniai mokosi, o mokiniai, užuot būtų vedami į nusiraminimo kambarius, turėtų veiklos. Taigi turėtų atsinaujinti ir personalas“, – aiškino A.Aldauskas.
Atsilaisvinus lėšoms, kurios buvo skiriamos socializacijos centrams, jas bus galima nukreipti į pagalbą šeimai, kas ir daroma civilizuotose šalyse. Vis dėlto specialistas sutiko, kad iki jų mums – dar toloka, šiuo metu mes turime labai mažai patirties, kaip teisingai perkelti vaiką iš socializacijos centro atgal į šeimą.
Kokia nauda, kai vaikai grįžta į tą pačią aplinką?
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Editos Žiobienės manymu, žiūrint iš vaiko perspektyvos, ta socializacijos sistema, kurią turime šiandien, iš tiesų yra prasta.
„Kai kuriems vaikams iš tiesų reikia labai struktūruotos aplinkos ir pagalbos, bet jei seksime Skandinavijos valstybių pavyzdžiu, tokios programos, kurių metu stengiamasi pakeisti paauglių elgesio modelius, juos motyvuoti keistis, trunka iki šešių savaičių, tačiau tuo pačiu, kas yra labai svarbu, dirbama ir su jų aplinka, į kurią jie grįš. Pas mus anksčiau įstatymas leisdavo juos apgyvendinti socializacijos centruose trejiems metams. Paprastai ši maksimali trukmė ir buvo taikoma. Dabar jie įstaigoje gali būti tik metus, bet labai dažnai kreipiamasi su prašymu šį laiką pratęsti. Tačiau rezultatas abejotinas, nes su vaikų aplinka nedirbama. Ir kai jie grįžta atgal, viskas priklauso nuo jų stiprybės, nes jų laukia ta pati aplinka, ta pati šeima, tie patys draugai.
„Širvėnoje“ buvau ne kartą. Anksčiau ten buvo specialioji mokykla vaikams su negalia. Yra didelis kelių aukštų mokyklos pastatas, šalia – didelis kelių aukštų bendrabutis. Ir tose patalpose gyvena toks būrelis vaikų.
Tai sunkūs vaikai, juos sunku sudominti, tam reikia atiduoti nemažai savęs. Deja, kalbant apie jų užimtumą, veiklų įvairovę, teko girdėti tokius vaikų pasakymus: „Kiek metų aš galiu kalti tą patį inkilą?“ „Širvėna“ neturi sporto salės, o juk tai paaugliai, kuriems būtina išsikrauti. Šiuo atveju sportas – vienas svarbiausių dalykų. Pasakojama, kad yra kažkokia salė – kitame miestelyje ar tame pačiame, bet vaikus vos ne konvojuoti reikia, kad jie galėtų pasportuoti toje salėje. Taigi gali būti įvairių veiklų, tačiau ar jos tikrai naudingos?“ – svarstė pašnekovė.
Prirakindavo prie radiatoriaus antrankiais
E.Žiobienė pasakojo iki šiol negalinti pamiršti apsilankymo šioje įstaigoje maždaug prieš šešerius metus.
Vaikai pasakojo, kad juos prirakindavo prie radiatoriaus antrankiais. Net atvažiavus patikrinti apsaugininkas vaikščiojo su bananu rankoje.
„Šaltas žiemos vakaras, tamsu. Sėdi vaikinai, kuriems apie 15 metų, padėję ranką ant popieriaus lapo, piešia. Juokauju: „O, vaikinai, žiedų pripieškite. Mes vaikystėje piešdavome.“ Jie pasižiūri į mane piktai.
Šalia stovi mokytoja. Kadangi įstaiga žinojo, kad atvažiuosime, vaikai esą užimti, dirba: „Mes čia tapatybės ženklą piešiame.“ Vos prunkšti nepradėjome vietoje. Kokia čia kūryba? Tai visiškai kitas pasaulis, kosmonautai. Aišku, gal pateikiau patį blogiausią pavyzdį, gal yra geresnių. Bet tai nėra nei įgūdžių lavinimas, nei suvokimas, nei ryšio mezgimas su tuo vaiku. Ir tuomet galime piktintis, kokie jie gyvuliai, juos reikia laikyti kuo ilgiau.
Buvome gavę vaikų anoniminių skundų iš Kauno socializacijos centro. Vaikai pasakojo, kad juos prirakindavo prie radiatoriaus antrankiais. Net atvažiavus patikrinti apsaugininkas vaikščiojo su bananu rankoje. Kas tai – galios demonstravimas? Bet tai neleistina. Pirmiausia tuos vaikus reikia gerbti, antraip tinkamo elgesio iš jų niekada nepasieksime. Sutinku, kad tvarka turi būti, tačiau mokytojai turi nebijoti savo auklėtinių. „Širvėnoje“ klausėme, kur baldai klasėje. Taigi jie čia viską esą sulaužys. Žiūri į mokytojus ir supranti, kad jie bijo tų vaikų. Tačiau jeigu bijai, negali dirbti. Reikia sugebėti būti autoritetu net ir patiems sunkiausiems vaikams“, – teigė pašnekovė.
Iš karto matyti, kuris yra „vierchas“
Pasak vaiko teisių apsaugos kontrolierės, per privačius pokalbius su vaikais iš karto matyti, kuris yra „vierchas“. Jam leidžiama viskas – net telefonu naudotis. Tačiau E.Žiobienės manymu, iš tiesų tai personalo nemokėjimas dirbti.
„Kuriant tokio pobūdžio centrus, pirmiausia reikia orientuotis į specialistus. Mūsų bėda, kad tokios įstaigos atsiranda kur nors kaime, atsiradus tuščioms kokios nors mokyklos patalpoms. Tai patalpos su didžiulėmis erdvėmis, ilgomis rūbinėmis, o gyvena ten dvidešimt keli vaikai. Vien šildymui kokios išlaidos. Ar tai normalu mūsų valstybei? Ar nėra mažų patalpų, kurios atitiktų vaikų poreikius? Kad įstaiga yra gūdžiame kaime, tiems vaikams nuo to tikrai ne geriau. Kitas klausimas – kiek ilgai vaikui reikia būti tokiame centre. Jei jis prabus čia metus, dar nereiškia, kad tie metai bus praleisti naudingai. Svarbu, kokias paslaugas jis gauna ir ar jos pasiteisina.
Beje, pagal įstatymus, į centrą vaikai turi pakliūti tik tada, kai jiems jau buvo taikytos minimalios priežiūros priemonės ir jos nepasiteisino. Kai kuriuos vaikus sukrečia tai, kur jie pateko, bet ar tikrai reikia metų, kad jie tai suprastų? Juolab kad šiose įstaigose gyvena skirtingi vaikai – vieni tik nelankė mokyklos, o kiti jau padarė rimtus nusikaltimus ir moko nusikalstamos veikos ar net įtraukia į ją kitus“, – svarstė E.Žiobienė.
