„Kurkliai – Vasario 16-osios sostinė“, „Trakinių partizanai“ – 28 metų Norberto sumanyti renginiai, kuriuose istorinius įvykius ir datas kviečiama prisiminti linksmai ir be perdėto patoso.
Skeptikus užtildė faktai
Kai 2009-ais metais jis pirmąkart ėmėsi burti žmones švęsti Valstybės atkūrimo dieną Kurkliuose, Anykščių rajone, miestelio bendruomenė ir rajono valdžia žiūrėjo skeptiškai. Niekas nemanė, kad ši idėja sulauks populiarumo.
„Pradėjome su garsiu šūkiu: „Kurkliai – Vasario 16-osios sostinė“. Ir iškart sulaukėme replikų: „Kas čia per sostinė...“ – pasakojo istorikas.
Tai, kad Kurkliai pagrįstai gali vadintis Vasario 16-osios sostine, pavyko įrodyti pateikus faktus. Iš Kurklių kilęs signataras Steponas Kairys yra pagrindinis Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto teksto autorius. Tekstas nelegaliai buvo išspausdintas Martyno Kuktos spaustuvėje Vilniuje, Totorių gatvėje. O M.Kukta irgi kilęs iš Kurklių apylinkių.
Be to, po 30 metų partizanams išėjus kovoti į miškus, Kurklių apylinkėse buvo apsistojęs partizanų vadas Juozas Šibaila-Merainis, kuris buvo 1949 m. Vasario 16-osios partizanų suvažiavimo priimto dokumento vienas iš autorių ir signataras.
Susitelkia visas miestelis
„Dabar rajono valdžiai jau nieko nebereikia įrodinėti. Tiesą sakant, beveik nieko šiemet aš ir neorganizavau. Viskas vyksta savaime. Tai – unikalus atvejis. Tikriausiai Lietuvoje kito tokio ir nėra“, – pastebi N.Černiauskas.
Kurklių Vasario 16-osios šventę kuria visas miestelis, pradedant seniūnija, mokykla, kultūros centru, parapijos klebonu, oficialia miestelio bendruomene, vietos ūkininkais, baigiant medžiotojų būreliais, Šaulių sąjungos atstovais, krašto apsaugos savanoriais, iš Kurklių kilusiais verslininkais.
Pažiūrėkime, kiek žmonių į panašias šventes susirenka kituose Lietuvos miesteliuose. 20–30? Jei iš viso juose kas nors vyksta...
„Ir pačiam smagu žiūrėti. Žinoma, yra kur tobulėti, nes tokių švenčių tradicijas reikia kurti nuo nulio. Tai, kas buvo iki karo, juk sunaikinta. Tradicijos, tarpukariu buvusios tikrai gražios, kai miesteliai susirinkdavo prie paminklų Nepriklausomybei, visos nudaigotos ir atkurti tą patį nėra tikslo“, – mano istorikas.
Kurkliuose rengiamoje šventėje paprastai dalyvauja keli šimtai žmonių. „Gal tai ir neatrodo labai daug. Bet pažiūrėkime, kiek žmonių į panašias šventes susirenka kituose Lietuvos miesteliuose. 20–30? Jei iš viso juose kas nors vyksta...“ – pastebi N.Černiauskas.
95 vėliavų eisena
Kurkliuose Vasario 16-osios minėjimas prasideda signataro S.Kairio pagerbimu jo tėviškėje, po to – eisena per visą miestelį iki paminklo apylinkės partizanams jų palaidojimo vietoje. Paskui užkuriami laužai, skamba muzika, dalijamasi arbata, o vakarop viskas persikelia į mokyklą, kur moksleiviai ir vietos saviveiklininkai rodo kas ką sugeba, atvyksta svečių.
Šiemet pagrindinis šventės akcentas – 95 vėliavų eisena Kurklių gatvelėmis. Tiek metų šiemet sukanka Lietuvos Nepriklausomybės Aktui. Eisenoje neštos vėliavos bus išdalintos tiems miestelio gyventojams, kurie neturi ar nepajėgia jų nusipirkti.
„Idėja tokia, kad kitąmet Kurkliai jau būtų tokia vieta, kur visi iškelia vėliavas. Stengiamės kiekvieną šventę įvilkti į istorinį kontekstą, pateikti kažką naujo, faktų, įdomybių. Kad nebūtų nuobodu, nes jei valandą skaitysi pranešimą, tai nieko galvose neišliks ir niekas daugiau neateis“, – įsitikinęs istorijos doktorantas.
Dvi baimės
N.Černiauskas pripažino, kad pradėjęs rengti masinius renginius turėjo dvi baimes. Pirmoji – kad jo renginiai netaptų vienos partijos sambūriais, antroji – kad čia nesuvažiuotų, jo žodžiais, „pakrypę dešinieji“, rengiantys Kovo 11-osios eitynes Vilniuje.
„Jie yra užstrigę: neieško naujovių, nekuria naujų prieigų prie patriotizmo. Yra bugailiškiai prūdai, o kai kitomis akimis pasižiūri, kitomis priemonėmis ir gana profesionaliai, tai įmanomas ir patriotizmas be to prūdo. Viskas nuo požiūrio priklauso“, – apie tautiniu save vadinantį jaunimą atsiliepia Norbertas.
„Trakiniai“ užaugo
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Mindaugas Nefas ir Norbertas Černiauskas |
Kai su N.Černiausku kalbėjomės prieš septynerius metus, kitas jo sumanytas renginys – „Trakinių partizanai“ – buvo tik studentų vasaros pramoga, kai keli kurso draugai susirinkdavo savaitei kaime pažaisti partizanus. Tuomet paklaustas, kodėl į savo stovyklą nekviečia dėstytojų, Norbertas atsakė tai darysiąs nebent tada, kai užaugs ir taps rimtas.
Dabar jau kelerius metus rugsėjo pradžioje į Anykščių rajone esantį Trakinių kaimą „partizanauti“ susirenka vis daugiau žmonių. Tarp jų jau galima sutikti ir Seimo narį, dėstytoją, ministrą, o renginio biudžetas, kaip sako Norbertas, išaugo nuo lito iki kelių dešimčių tūkstančių litų.
Autentiškoje buvusių partizanų kautynių vietoje ant upės kranto vyksta jaukūs festivaliai su filmų peržiūromis, koncertais, sporto varžybomis, diskusijomis ir mūšių inscenizacijomis.
„Turbūt jau galima sakyti, kad užaugome. Šiemet, tikiuosi, renginys dar paaugs. Gal jau atvyks ir tūkstantis žmonių“, – viliasi N.Černiauskas.
Anot jo, rugsėjį festivalio dalyviams ketinama surengti ir netradicinę pramogą. Teatras „Laboratorium“ ir jaunas režisierius Paulius Ignatavičius „Trakinių partizanuose“ planuoja surengti profesionalaus spektaklio apie partizanų ryšininkę premjerą. Pjesę parašė režisieriaus tėvas Eugenijus Ignatavičius.
„Naujos kartos, mano amžiaus režisierius imasi šios temos. Tai labai smagu ir įdomu“, – pažymi N.Černiauskas.
„Trakiniai“ šiemet nori daugiau rimties. Tiesa, jos nuspręsta į gamtą nesivežti – kovą Vilniaus universiteto Istorijos fakultete bus surengta akademinė diskusija, skirta plačiajai visuomenei.
„Nenorime kalbėtis tik siaurame savo akademikų ratelyje. Norime, kad valstybės šventės, istorija būtų visų, visos visuomenės, kiekvieno piliečio interesas. Mūsų, ypač jaunų istorikų, netenkina visuomenės istorijos išmanymas, todėl norime paprastais būdais paskatinti didžiuotis tuo, kuo reikia didžiuotis ir priminti tai, kuo didžiuotis negalime“, – aiškino Norbertas.
Su istorija – nuo vaikystės
N.Černiauskas istorija pradėjo domėtis dar vaikystėje vasarodamas pas senelį ir su juo vaikščiodamas po Trakinių apylinkes. Seneliai būsimam istorikui papasakojo ir apie partizaną Šibailą, kuris prieš išeidamas į mišką buvo jų mokytojas ir vėliau atklysdavo į miestelį.
„Senelis vis pasakodavo. Gal net ir istorija susidomėjau dėl jo pasakojimų. Pamenu, nutraukę visus žaidimus abu klausydavome „Amerikos balso“, – prisimena istorikas.
Tuomet N.Černiauską ir pagavo berniokiškas susidomėjimas partizanais. Tiesa, dabar daktaro disertaciją jis rašo ne apie juos. „Rašau apie nedarbą. Tik šia tema renginių organizuoti nesinori. Gali per daug dalyvių būti“, – juokiasi N.Černiauskas.
