Savivaldybės turi kuo pasigirti
Kurortinės teritorijos statusu susigundžiusios savivaldybės sudarė patraukliausių savo vietų sąrašą. Skuodo savivaldybės priešakyje – unikalų Akmenų muziejų turintis Mosėdis. Klaipėdos rajonas svarsto, kad verčiausios kurortinės vietovės statuso – Kretingalės seniūnija ir Priekulė.
Į kurortinės teritorijos statusą nusitaikiusios savivaldybės sudarė įspūdingiausių savo vietovių sąrašą.
Klaipėda gyvenvietes palei jūrą – Smiltynę, Melnragę ir Girulius – tai pat norėtų pavadinti kurortinėmis vietovėmis. Pamariškiai rodo į Kintų ir Rusnės salos pusę. Šilutės miestas taip pat nesikrato kurortinės teritorijos vardo.
Turint tokį statusą būtų galima lengviau pritraukti ir turistus, ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas.
Gautos išvados nuliūdino
Kuo ilgesniu kurortinių teritorijų sąrašu suinteresuota ir Vakarų Lietuvos savivaldybes vienijanti asociacija. Anot jos, turistai, atvykę į vieną kurortinę teritoriją, susigundytų aplankyti ir netoliese esančią kitą.
„Tokio statuso vietoves turinčioms savivaldybėms būtų lengviau formuoti savo turizmo rinkodarą. O ir pats pavadinimas – kurortinė teritorija – kaip prekės ženklas, kuris nurodytų turistui, kokio lygio paslaugų jis gali atvykęs tikėtis“, – pasakojo asociacijos „Klaipėdos regionas“ prezidentas Valdas Puškorius.
Kurortinės teritorijos statusas – lyg prekės ženklas, nusakantis, ko čia gali tikėtis atvykę poilsiautojai.
Tačiau susipažinus su specialistų išvadomis, ko trūksta, kad Vakarų Lietuvoje atsirastų aštuonios kurortinės teritorijos, savivaldybėms nusviro rankos. Sąrašas ilgas ir sunkiai įgyvendinamas.
Tokioje vietoje privalu įrengti atskirą informacijos centrą, būtina policijos įstaiga, puikiai išvystyta infrastruktūra.
Teritorijoje esančias maudyklas būtina įteisinti, o jų priežiūrai suburti ir išlaikyti gelbėtojų komandą. Be to, kurortinių teritorijų vandens ir oro kokybei keliami ypač aukšti reikalavimai. O kur dar gamtiniai ištekliai, stiprinantys poilsiautojų sveikatą.
Ūkio ministerijoje – nė vieno prašymo
Visus šiuos reikalavimus susumavus kurortinės teritorijos statusas tapo ne toks jau ir patrauklus. Netgi Klaipėdai, turinčiai keturias gyvenvietes jūros pašonėje.
„Giruliai, I Melnragės ir II Melnragės teritorijos knibžda nuo Laimo ir erkinio encefalito užkratą platinančių erkių. O tokių dalykų kurortinėje teritorijoje būti negali. Smiltynė įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą, tad joje nieko daug keisti ar vystyti negalėtumėm. Norint pasiekti kurortinės teritorijos statusą reiktų ir nemažų investicijų, o galimybės, kurias atvertų toks statusas – ne tokios ir didelės. Realiausiai kurortine teritorija galėtų tapti Giruliai. Tačiau vargu, ar apsimokėtų šiai gyvenvietei tokios investicijos“, – skaičiavo Klaipėdos savivaldybės Investicijų ir ekonomikos departamento direktorius Ričardas Zulcas.
Susipažinę su galimybių studija ne tokie ambicingi liko ir pamariškiai. Kurorto teritorijos statuso Kintams ir Rusnės salai jau nebereikia.
„Šilutė iš įvardintų pamario teritorijų keliamus reikalavimus atitinka labiausiai. Žinoma, dar yra ką pataisyti. Kurorto teritorijoms būtinus sprendinius įtraukėme į 2015–2024 m. strateginį savivaldybės planą. Tikimės, kad per penkiolika metų Šilutei pavyks pasiekti kurortinės teritorijos lygį“, – planus dėstė Šilutės turizmo ir informacijos centro vadovė Rasa Kmitienė.
Mosėdžio miestelio atstovai taip pat sako prarandantys viltį tapti kurortine teritorija. Anot mosėdiškių, tam trūksta vietos politikų palankumo.
„Su šia idėja savivaldybės taryba buvo supažindinta. Pateiktas ir prašymas didesniam miestelio finansavimui iš savivaldybės biudžeto. Visi puikiai supranta, kad Mosėdis yra prestižinė rajono vieta ir jos priežiūrai būtinas didesnis dėmesys. Tačiau jokios vietos valdžios reakcijos nebuvo sulaukta“, – atviravo Mosėdžio seniūnas Eugenijus Zabitis.
Skeptiškai vertinamos ir Klaipėdos rajono ambicijos tapti kurortine teritorija. Tokią viziją realiausiai būtų įgyvendinti Kretingos seniūnijoje, teritorijoje palei jūrą. Ji patenka ir į Pajūrio regioninio parko ribas. O čia griežtai reglamentuojamos bet kokios statybos, kurios neišvengiamos plėtojant kurortinę teritoriją.
„Paprasčiau, jei čia ir toliau liktų rekreacinė teritorija. Jai nekeliami tokie aukšti reikalavimai, kaip kurortinei. Teritorija tiesiog turi būti pritaikyta trumpalaikiam ar ilgalaikiam poilsiui. Čia juk negalima rasti jokių gydomųjų išteklių, kurių tikisi į kurortinę teritoriją atvykę poilsiautojai“, – savo poziciją išdėstė Pajūrio regioninio parko direktorius Darius Nicius.
Ūkio ministerijos atstovai patikino, kad nė viena su galimybių studija susipažinusi Vakarų Lietuvos savivaldybė taip ir nepateikė prašymo dėl galimybės tapti kurortine teritorija.
