Šnekučiuodamasis su geros nuotaikos ir šypsenos nestokojančia žirgininke Asta suvoki, kad apie savo veiklą ji gali kalbėti valandų valandas. Ar jodinėjimas žirgais, pirmosios jojimo pamokos, turai po Birštono kurortą ir jo apylinkes, vis dėlto, yra jos darbas ar hobis, ji atsako pasirinkdama trečią variantą – nepagydoma liga.
„Dauguma žirgininkų, manau, su tuo sutiktų. Negali ramiai praeiti pro šitą gyvūną“, – šyptelėjo Asta, studijavusi aprangos dizainą ir spėjusi padirbti socialine darbuotoja.
Užaugo ji tėvų ūkyje Birštone. Iki šiol ten ir tebegyvena. Tėtis buvo kalvis, kaustė arklius, tad meilė žirgams, tikėtina, šiai jaunai moteriai genetiškai įaugusi į kraują.
„Mišrūniukai man – artimesni, nes kai augau, tėtis turėjo darbinuką mišrūniuką. Atvesdavo pas tėtį tai vienas kaimynas, tai kitas savo arklį. Vaikui įdomu, o ir pajodinėti reikia. To savo vieno arkliuko, pamenu, buvo maža, reikėjo ir kaimyno arkliukus pajudinti.
Pamenu, gal kai šešeri metukai man buvo, labai norėjau į žirgyną. Tėvai paaiškino, kad toli, brangu: „Turi namie arklį, – jok“. O tas mūsų darbinukas buvo baikštus: