Pamatyti bebrą retai kam pavyksta, nes šie graužikai aktyviai darbuojasi sutemus. Kad teritorijoje apsigyveno bebrai, akivaizdu iš suręstų namelių ir užtvankų. Panašūs statiniai pastebėti Parnidžio kopos papėdėje atvėrė gamtosaugininkams akis – paaiškėjo kas vyksta Tylos slėnyje.
„Upelis pradėjo vis platyn ir platyn eit. Atrodė, kad gal iš po pernykščių liūčių, miškai taip pat buvo smarkiai sušlapę, bet viskas išdžiuvo, o čia viskas nesikeičia. Paskui pradėjom stebėti, kad labai stipriai plečiasi nendrynas Tylos slėnyje. Manyčiau, kokia 15 arų tai tikrai šiemet jo padaugėjo. Paskui gi žiūrime, kad čia yra pilna užtvankų“, – pasakojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
Dėl besikaupiančio vandens Tylos slėnyje ėmė nykti žolynai, o jų vietoje suvešėjo nendrės, užstodamos gražų vaizdą į marias. Nuo šios natūralios pievos prasideda Parnidžio pažintinis takas.
„Šituo taku eina tūkstančiai žmonių, praktiškai visi, kurie atvažiuoja į Kuršių neriją, praeina juo. Jie nebegalės gėrėtis ta pieva, kuri tikrai labai reta. Pas mus juk nėra natūralių pievų, jos visos yra arba visiškai skurdžios smilkpievės. O ji buvo šiek tiek drėkinama ir kartu labai vešli ir graži“, – kalbėjo A.Feser,
Gamtosaugininkai pastebi, kad bebrai verčia medžius ir pačiame kopos šlaite. Tai, jų teigimu, kelia grėsmę ir kopai. Ji gali nuslinkti.
Išprašyti graužikus iš Parnidžio papėdės gamtosaugininkai bandė išardydami jų užtvankas, tačiau bergždžiai – po poros dienų jos buvo atstatytos dar didesnės.
„Galima išgaudyti, bet kur juos dėti? Jie yra teritoriniai gyvūnai, kiekviena šeima turi savo teritoriją, o paleidus į svetimą aplinką, jie greičiausiai gautų, švelniai kalbant, lupti nuo vietinių bebrų ir turėtų vėl ieškoti laisvos teritorijos“, – svarstė medžiotojas Viktoras Kolokšanskis.
Išeitį, siekiant išsaugoti natūralią pievą, gamtosaugininkams siūlo geologai. Jų teigimu, įrengus požeminį drenažą, vanduo laisvai nutekėtų į marias ir nebesikauptų.