Kuršių nerijoje beveik visada pučia vakarų, šiaurės vakarų vėjai. Smėlį jie tūkstantmečius gena nuo jūros Kuršių marių link. Iki XIX a. pradžios šiam natūraliam procesui kliūčių beveik nebuvo. Siekiant stabilizuoti smėlio pustymą, Prūsijos valdovų pavedimu Kuršių neriją pradėta apsodinti mišku. Laikas parodė, kad sprendimas davė ir teigiamų, ir neigimų rezultatų. Sąlygos žmonėms gyventi – palengvėjo, tačiau šio krašto puošmena – atviros smėlio kopos – pradėjo nykti.
„Užkirtus kelią miškams tarp jūros smėlio ir marių, tas pats procesas išliko, vėjas tas pats. Tačiau nebepasipildo naujas smėlis, tik tas, kuris jau buvo. Ir tas smėlis po truputį keliauja į marias. Ypač, kai dabar žiemos yra besniegės, o vakarų vėjai būtent žiemos metu yra patys stipriausi. Tai tiesiog marių didžiuliai plotai pasidengia smėliu. Iš pradžių jis būna nešamas, ir kažkur už kilometro, netgi matosi labai aiški juosta, jau būna smėliu padengta“, – aiškina Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser.
