Jaučiasi izoliuoti
Lietuvos kurčiųjų draugijos valdybos narės ir įmonės „Vikada“ direktorės Ginos Ramanauskienės teigimu, Lietuvos darbo rinka nuo pasaulinių tendencijų atsilieka bent dešimtmečiu ir prie negirdinčių žmonių dar nėra prisitaikiusi.
„Kurtieji gali dirbti įvairius darbus, jeigu jie yra tinkamai kurčiajam pritaikyti. Tiesa, jų našumas gali būti mažesnis, tačiau darbas bus atliktas iš širdies. Todėl labai gaila, kad norėdami įsidarbinti kurtieji nuolat susiduria su situacijomis, kai jų nesupranta, ignoruoja ar netgi žemina“, – dalijasi G.Ramanauskienė.
Jei žmogus gimsta ir auga visiškoje tyloje, pagrindinis bendravimo būdas jam tampa ne garsai, o matymas.
Ji sako, kad kurtiesiems, įsidarbinusiems komercinėse įmonėse, dažnai pritrūksta bendruomeniškumo ir saugumo jausmo.
„Kiekvienam negalinčiam girdėti darbuotojui reiktų turėti gestų kalbos vertėją, kuris padėtų suprasti aplinką ir susikalbėti su žmonėmis, nemokančiais gestų kalbos. Tačiau netgi tuomet, kai darbo vieta gali pasiūlyti vertėją, kuris kurčiajam deleguotų vadovo pavestas užduotis, tai dar nėra tinkamos darbo sąlygos. Kai darbe esi vienintelis kurčiasis, atskirtas nuo kitų kurčiųjų, natūralu, kad jautiesi izoliuotas, nejauti bendruomeniškumo ir komforto, netgi patiri įtampą bei stresą. Tai reiškia, kad kurčiasis ne tik turi turėti vertėją, tačiau darbe ir kiti darbuotojai turėtų mokėti gestų kalbą“, – teigia G.Ramanauskienė.
Reikalingas tarpininkas
Ji aiškina, kad viena iš išeičių – gestakalbis socialinis darbuotojas.
„Jei žmogus gimsta ir auga visiškoje tyloje, pagrindinis bendravimo būdas jam tampa ne garsai, o matymas. Įgimtą kurtumą turintys žmonės dažniausiai bendrauja tik gestų kalba, o vyresnės kartos žmonės, kurie išgyveno įvairias patyčias, žeminimus savo kasdieniniame gyvenime, neretai turi ir psichologinių barjerų, jaučia baimę ir stresą. Tad darbo vietoje jiems reikalingas ir žmogus, kuris perteiktų aktualią informaciją iš aplinkos, galėtų patarti įvairiausiais klausimais, teikti pagalbą, susijusią su darbo santykiais ir asmenine buitimi“, – sako pašnekovė.
Kurtiesiems, įsidarbinusiems komercinėse įmonėse, dažnai pritrūksta bendruomeniškumo ir saugumo jausmo.
Egzistuoja ir nemažai „kietųjų“ darbo aplinkos kurtiesiems pritaikymo klausimų. Pavyzdžiui, esant avarinei situacijai, garsiniai signalai netenka prasmės. Tuomet reikalingas šviesų signalas, kuris būna įrengtas ne visose įmonėse.
Lengviausia – socialinėse įmonėse
Lietuvoje iš viso yra apie 6 tūkst. kurčiųjų, iš kurių dirbančiųjų tik apie 1500. Net du trečdaliai jų dirba socialinėse įmonėse.
„Viešojoje erdvėje bei valstybiniu lygmeniu pastaruoju metu vyksta diskusijos dėl socialinių įmonių finansavimo. Tačiau, gindami kurčiųjų interesus, pasigendame argumentų, ar tai naudinga patiems neįgaliesiems. Kol kas nepasiūlyta jokia reali ateities strategija, kuri padėtų šiai socialinei grupei sklandžiau integruotis į darbo rinką, taigi įsiklausimo – stinga“, – svarsto moteris.
Požiūris keičiasi vangiai, tačiau kurtieji siekia aukštojo mokslo
Ilgą laiką Lietuvoje, kaip ir likusiose pasaulio šalyse, kurtieji laikyti protiškai atsilikusiais. Tarpukariu Lietuvoje pradėjo steigtis įvairios draugijos, ginančios kurčiųjų teises, rūpinosi kurčiųjų įdarbinimu. 1995 m. gestų kalbą Lietuvoje Vyriausybė pripažino kurčiųjų gimtąja kalba. Taip kurtieji oficialiai buvo pripažinti dvikalbiais, o ugdymo procese abi kalbos įgijo lygų statusą.
Kurtieji vis aktyviau studijuoja aukštosiose mokyklose, įgyja įvairias kvalifikacijas, bakalauro ir magistro laipsnius, tačiau darbo rinka nėra atvira. Lietuvos kurčiųjų draugija palaiko poziciją, kad turėtų būti nuo tam tikro dirbančiųjų skaičiaus nustatytas procentas, kiek turi dirbti neįgaliųjų. Tai įstatymiškai reglamentuota kitose valstybėse. Tai būtų pirmas žingsnis realiai ateities strategijai. Pirmiausiai reikia strategijos, realių veiksmų, kad darbo rinka taptų atvira, o tik tada svarstyti socialinių įmonių statuso naikinimo klausimą.
Pasak Dirbančių neįgaliųjų asociacijos atstovės Simonos Kunigonytės, kurtiesiems Lietuvoje vis dar kyla nemažai iššūkių.
„Kurčiųjų situacija Lietuvoje šiandien išties liūdina. Ko gero, žmonių požiūrį pakeisti yra sunkiausia. Kad darbdavys prisiimtų atsakomybę priimti darbuotoją netgi tuomet, kai tai įmonei neneša jokio pelno, arba jis turi vykdyti socialinės atsakomybės politiką, arba turi praeiti dar bent dešimtmetis“, – sako Dirbančiųjų neįgaliųjų asociacijos atstovė.
