Gėlininkai pastebi, kad į darželius vis dažniau sugrįžta senosios lietuvių gėlės – ramunės, bijūnai, snapučiai.
Kauno botanikos sode ir galva gali susisukti – trečia savaitė čia žydintys bijūnai žavi aromatu, spalvomis ir nuostabiais žiedais. Reta kuri gėlė turi tiek vardų – bijūnai vadinti pinavijomis, pinarijomis, beliūnais...
Ilgaamžiai – ir penkiasdešimt metų augantys bijūnai – nėra lepūs, tačiau pasodinti per giliai jie nežydės. Gėlininkai sako, pradėjus žydėti šioms gėlėms, prasideda ir tikroji vasara, tik, deja, šis birželis sausas, tad bijūnai žydės trumpiau.
„Jeigu mėnesį nelyja, tai būtų gerai 2–3 kartus per mėnesį palieti, bet tada jau reikia daug, gausiai lieti, vienam kerui – 2–3 kibirų vandens“– pasakojo VDU Kauno botanikos sodo darbuotoja Žibutė Baškienė.
Praktiškai vėl tos senovinės gėlės „ant bangos“.
Botanikos sodo gėlininkė sutinka, kad dabar bijūnai vėl madoje – žmonės labai domisi jų auginimo paslaptimis, o ir savo gėlynams vis dažniau ieško etnografinių gėlių.
„Praktiškai vėl tos senovinės gėlės „ant bangos“, kaip aš sakau, vėl be galo madingos, mėgstamos, čia turbūt tokia mada atgijo kaimo turizmo sodyboms. Tai yra mūsų gamtinis koloritas: ramunės, snapučiai, vėdrynai – viskas, kas iš mūsų gražių natūralių pievų“, – Ž. Baškienė.
Kauno botanikos sode bijūnai auginami nuo pat įkūrimo 1923 m. Šių gėlių veislių čia beveik pustrečio šimto, daugiau nei 40 jų – lietuviškos.
