– Ponia Anužiene, sirgote apie 120 dienų, todėl švietimo ir mokslo ministerija, kaip daugumos balsų jūsų viešojoje įstaigoje savininkė, niekaip negalėjo inicijuoti jūsų atleidimo. Dabar viskas gerai, pasveikote?
– Pasveikau. Ne visai pasveikau, bet jau grįžau į darbus.
– Sutapimas, kad jūs susirgote kaip tik tuo metu, kai ministerija detaliau pradėjo domėtis jūsų centro veikla?
– Taip. Iš tikrųjų nelengva atlaikyti tokį žiniasklaidos spaudimą. Manau, kiekvienam tai suprantama.
– Tai nebuvo pasimuliuota liga?
– Žinote, man juokingai skamba, kad gali būti pasimuliuota liga. Niekada nesimuliavau ir net nesiruošiu tokiais dalykais užsiiminėti.
– Tai dabar jus atleis?
– Manau, kad ne nuo to turėtume pradėti pokalbį. Iš tikrųjų matysime po dalininkų susirinkimo, tada bus aišku.
– Greitai įvyks dalininkų susirinkimas. Jūs, kaip viešosios įstaigos vadovė, pagal įstatymą galite nustatyti to susirinkimo darbotvarkę. Ministerija jūsų įstaigoje turi 4 balsus iš 6 – yra pagrindinė steigėja. Ministerija siūlo svarstyti jūsų atšaukimo iš pareigų klausimą. Jūs to į darbotvarkę neįtraukiate. Kodėl?
– Ministerijos siūlymai taip pat yra įtraukti į darbotvarkę. Jų negalima ignoruoti. Rugsėjo pradžioje bus susirinkimas ir įtrauksime visus dalininkų siūlymus – dėl vadovo atšaukimo taip pat. Ši situacija nėra iš lengvųjų. Viskas gana sudėtinga.
– Sudėtinga turite omenyje priimti sprendimą?
– Ne, ne sprendimas, o tiesiog pati situacija. Kai buvo skiriama tiek daug žiniasklaidos dėmesio, mesta tiek daug kaltinimų, manau, visiems suprantama, kad situacija yra sudėtinga. Dalininkų dėka pavyko šį klausimą perkelti iš politinio lauko į argumentuotą darbotvarkę. Manau, kad tai jau didelis pasiekimas. Sudėtinga situacija dar ir tuo, kad šis Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centras yra pati sėkmingiausia profesinio mokymo įstaiga Lietuvoje.
– Kodėl ji tokia sėkminga?
– Pati sėkmingiausia pagal rodiklius. Jeigu pažiūrėsime visus rodiklius ir pasiekimus, pamatysime, kad esame patys sėkmingiausi ir įvertinti. Nekalbu vien apie mokinių skaičių, kalbu apie daugelį dalykų, kurie rodo sėkmės rodiklius. Manau, pirmas dalykas yra įsidarbinamumas, toliau – egzaminų išlaikymas, darbuotojų kvalifikacija.
– Kiek pas jus yra darbuotojų?
– Šiuo metu yra 600 darbuotojų.
– Ar tiesa, kad 112 tuo pačiu metu ir mokosi jūsų centre?
– Tiesa labai paprasta: tokio dalyko, kad tuo pačiu metu ir dirba, ir mokosi – nėra. Viskas labai paprasta. Pas mus yra apie 80–90 grupių, o iš centro darbuotojų pas mus mokosi apie 20–25 žmones. Ir mokosi ne tuo pačiu metu, o po darbo. Jeigu jie dirba, tai jie nesimoko. Jeigu dirba – tai mokosi po darbo. Juk gyvename XXI amžiuje ir mokytis nuotoliniu būdu yra nesunku: visa medžiaga yra prieinama, gali pasiimti ir mokytis.
– Toks modelis nėra sukurtas tam, kad paprasčiausiai centrui reikia gauti daugiau krepšelių?
– Įsivaizduokite, kaip gali būti daugiau krepšelių, jeigu prie 4500 moksleivių pasipildo 20 žmonių. Kas tai? Tai juokinga situacija. Noriu pasakyti, kad mes daugelį dalykų suprantame klaidingai galvodami, kad tiems žmonėms, kurie dirba su mokiniais, nereikia mokytis. Jie turi nuolat atnaujinti savo kompetencijas.
– Ar tiesa, kad jūs gyvenate mokymo centrui priklausančiose patalpose?
Mokymo centrui priklausančiose patalpose aš negyvenu. Aš turiu savo butą, kuris yra Jonavos g. Jis man priklauso.
– Mokymo centrui priklausančiose patalpose aš negyvenu. Aš turiu savo butą, kuris yra Jonavos g. Jis man priklauso.
– Mokymo centras jokių butų neturi?
– Mokymo centras jokių butų neturi. Nėra jokių gyvenamų patalpų. Galiu tai patvirtinti, nes viskas yra grįsta dokumentais.
– Jūsų mokymo centras, t.y. jūs pati, pasirašėte 12 autorinių sutarčių su pačia savimi ir savo šeimos nariais. Tai tiesa? Sau papildomai galimai išmokėjote apie 16 tūkst. eurų, sūnui ir marčiai – 11 tūkst. eurų.
– Iš tikrųjų noriu pasakyti, kad šiuo klausimu kalbant su Seimo nare Aušra Papirtiene, ji į šį klausimą man atsakė labai tiksliai: jūs pralenkėte laiką. Taip, mes pralenkėme laiką. Tai yra inovatyvi mokykla, taikanti visai kitus ir naujus mokymo metodus. Norint to pasiekti, reikėjo iš peties padirbėti.
– Norint iš peties padirbėti, reikia iš peties sumokėti savo šeimos nariams – tai jūs sakote?
– Buvo daug kam sumokėta, kas atliko darbus. Noriu pasakyti, kad ne mano pačios sprendimu tai yra nutariama. Yra užsakomas darbas, numatoma, kiek bus skiriama lėšų, ir tokiu atveju kiekvienas žmogus įsivertina savo darbą.
– Galima pas jus ateiti įsivertinti savo darbą?
– Taip, jeigu yra užsakymas ir jūs, pone Edmundai, galite ateiti. Imami žmonės ir iš pašalies, nes buvo sukurtos visos modulinės programos, kai dabar dar tik bandomos modulinės programos. Tai pas mus centre jau veikia.
– Faktas įvykęs – jūs sau išsimokėjote 16 tūkst. ir sūnui su marčia išmokėjote 11 tūkst. eurų?
– Aš ne sau išsimokėjau, aš tik pasirašiau po įsakymu. Ir tos sumos yra dar nepritaikius „atmetimo“, ne „į rankas“. Jeigu mes kalbame apie modulinių programų parengimą, šiuo metu tai kainuoja iki 360 tūkst. eurų. Taigi mūsų centre buvo išmokėta vargana suma.
– Vargani beveik 30 tūkst. eurų jums ir jūsų šeimos nariams... Iš informacijos, kuri yra vieša, suprantu, kad visa jūsų šeima gyvena iš šito centro: vienas sūnus yra privačios kolegijos vadovas ir tuo pačiu dirba pas jus, kitas – žirgyno vadovas, marčios dirba.
– Vienas sūnus, kuris dirba kolegijoje, šiuo metu jau nedirba centre, jis išėjo.
– Kada išėjo?
– Gegužės mėnesį.
– Kai viskas pradėjo aiškėti, tada ir išėjo?
– Taip, jis išėjo iš centro. Viena marti, kuri dar net nebuvo marti, atėjo dirbti į mokyklą. Ji buvo priimta kaip Ieva Želnytė. Viskas rodoma deklaracijose. Mano sūnus, turintis žirgyną, taip pat baigė profesinę mokyklą, įgijo amatą ir iš tikrųjų atėjo tuo sunkiausiu keliu, įgijo kompetencijas ir dabar dirba mokykloje. Aš tame nematau nieko blogo, bet jis man nėra tiesiogiai pavaldus. Visi mūsų ryšiai yra deklaruoti ir niekada niekam neužkliuvo. Čia dabar bandoma padaryti iš to skandalą. Mes dirbame labai inovatyviai.
– Tikrai galima susidaryti įspūdį, kad pas jus dirbama labai inovatyviai, nes jūsų sūnus iki gegužės mėnesio vienu metu dirbo ir profesinio mokymo centre, ir vadovavo privačiai kolegijai. Gal jūs žinote, kiek darbuotojų sutampa jūsų centre ir privačioje kolegijoje?
– Ar jūs manote, kad tai yra blogas dalykas, jeigu žmonės turi kvalifikaciją?
– Man atrodo, kad gali kilti įtarimas ir tai reikia išsiaiškinti. Gali būti taip, kad žmonės dirba kolegijoje ir centre, ir centre algos yra pakeliamos už tą darbo krūvį, kurį žmogus gauna privačioje kolegijoje. Tokiu būdu valstybė moka didesnius atlyginimus, kad privati kolegija sutaupytų.
– Kodėl jūs taip teigiate, jeigu to nėra. Žmonės dirba ir gauna atlygį už tai, kiek jie padaro. Man atrodo, kad šitų dalykų nereikėtų interpretuoti. Nereikia skleisti tokių dalykų, o tiesiog ateiti ir pasižiūrėti kaip yra iš tikrųjų. Čia labai paprastas dalykas: kolegija dirba savo darbą, mokykla dirba savo. O tai, kad yra profesijų perimamumas – labai gerai. Jeigu kalbame apie amatą – pas mus yra 4 kryptys, 4 kryptys yra ir kolegijoje.
– Iš šono, ponia Anužiene, viskas atrodo kiek kitaip. Jūs esate labai talentinga, gabi įvairiausių dalykų organizatorė. Daug metų vadovaujate profesinio mokymo centrui, tuo pat metu iš esmės pati turite ir privačią kolegiją, kuriai vadovauja jūsų sūnus.
– Čia jūs taip teigiate.
– Toks gali susidaryti įspūdis.
– Daug kas gali susidaryti. Daug kas gali atrodyti „galimai“. Jeigu šiai dienai profesinėje mokykloje yra 28 mokslų daktarai, kurie yra apsigynę disertacijas, ir jie randa laiko pritaikyti savo žinias, savo kompetencijas ir kolegijoje – tai yra puiku. Tai jie daro laisvu nuo darbo mūsų centre laiku. Aš čia nematau nieko blogo.
– Jūs iš tiesų nematote nieko blogo, kad jūsų darbuotojai dirba jūsų sūnaus įmonėje?
– Man tai atrodo visiškai normalus dalykas. Taip nešvaistomos valstybės lėšos todėl, kad esant perimamumui studijos kolegijoje trunka tik du metus. Tie, kurie baigia profesinę mokyklą, patys geriausi, motyvuoti nueina į kolegiją. Ir šių studentų įdarbinamumas yra labai geras.
– Ponia Anužiene, tam, ką aš girdžiu, yra sukurtas terminas. Jis vadinasi korupcija, ar ne?
– Ne. Buvo tinklo akreditavimo projektas kartu su Klaipėdos universitetu ir Vytauto Didžiojo universitetu. Ir buvo parengtos 4 aukštesnės neuniversitetinės studijų programos, kurios ir buvo vykdomos. Šis projektas baigėsi ir kas atsitiko? Baigėsi projektas, pinigai sumokėti, programos sukurtos ir viską dedam į šiukšlinę? Nors sumokėta apie 0,5 mln. eurų. Kaip jūs galvojate, ar tai ne lėšų švaistymas? Taigi reikėjo labai gerai pamąstyti, kad nebūtų išmesti pinigai. Ar geriau rengti specialistą, kuris nueina į niekur, ar rengti specialistą, kuris tikrai gauna darbo vietą? Nėra nė vienos programos mūsų centre, kurios žmogus negalėtų pratęsti kolegijoje. Aš manau, kad tai kaip tik yra ne pinigų švaistymas, o taupymas.
– Suprantu, kad šioje situacijoje motyvuoti ne tik mokiniai ir studentai, bet labai motyvuoti yra ir vadovai.
– Žinote, koks mano pagrindinis motyvas? Kad būtų parengti specialistai ir jie gautų darbą.
– Gali susidaryti įspūdis, kad jūsų pagrindinis motyvas – kuo daugiau uždirbti jums ir jūsų šeimai.
– Jeigu jūs kiekvienoje situacijoje stengsitės įžvelgti tik negatyvą, tai aš nežinau, kur mes nukeliausime.
– Sakote, kad reikėtų pašlovinti šią situaciją?
– Reikėtų į situaciją įsigilinti ir pamatyti, kokie yra pasiekimai mokymo centre, kiek yra projektų. Dar kartą sakau – mes praaugome laiką. Mūsų net mokytojų apmokėjimo tvarka yra kitokia, negu visur. Mes turime visai kitą kokybę, visai kitą pokytį. Atvažiuokite ir pamatysite, kad viskas yra visai kitaip.
– Taip, mokesčių mokėtojai į šį mokymo centrą investavo daug pinigų. Visi tai žino ir kad mokykla atrodo gražiai – niekas tuo neabejoja.
– Ką reiškia daug pinigų? Paskaičiuokime, kur mokyklai buvo išleista ir 20 milijonų, o ten mokosi tik 500-600 žmonių. Mūsų mokykloje mokosi 4500 mokinių.
– Vienas pavyzdys puikiai iliustruoja kaip gerai jūs organizuojate procesus. Ministerija gegužės pabaigoje paskelbė centralizuotą priėmimą į profesines mokyklas. Per vieną savaitę tarp paskelbimo ir naujos tvarkos patvirtinimo jūs sugebėjote pasirašyti 300 tiesioginių sutarčių su būsimais mokiniais. Kai buvo paprašyta tas sutartis sukelti į duomenų bazę, pusė jų dingo.
– Niekas nedingo. Įstatymas galiojo iki birželio 1 d. ir buvo labai aiškiai pasakyta, kad priėmimas vykdomas visus metus. Pas mus priėmimas oficialiai buvo paskelbtas nuo balandžio 2 d. ir nuo tada vyko. Ne per savaitę ir ne 300 sutarčių, o tiek, kiek ir buvo sukelta – 268 sutartys.
